ŽMONĖS PANAŠŪS Į GYVŪNUS, TIK TO NEPRIPAŽĮSTA

Daina Malickienė is jos dresuojamas VSAT priklausantis belgų aviganis

Interviu su Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologe, etologe (gyvūnų psichologijos žinove) Daina Malickiene.

Daiva Norkienė (“Didysis šuo”, 2008 m)

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) kinologė, etologė Daina Malickienė šunų ir kitų gyvūnų elgsena domėjosi nuo vaikystės. Baigusi Vilniaus universitete biologiją, apsigynė daktaro laipsnį. Į pasienį dirbti atėjo 2004 metų pabaigoje. Šunis augina nuo septynerių metukų. Nors Dainą daugybę kartų yra apkandžiojo šunys (tiesa, nestipriai), ji į tai nekreipė dėmesio.

Ką manote apie žmones, kurie nekenčia šunų tik todėl, kad pastarieji juos yra apkandžioję ar išgąsdinę vaikystėje?

“Lengva paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės nekenčia šunų tik todėl, kad nuo jų yra vaikystėje nukentėjo. Šis reiškinys zoologijoje vadinamas „Single event learning“ – nežinau kaip tiksliai išversti tą terminą. Šio reiškinio esmė tokia: net vienas vienintelis įvykis, sukėlęs stiprias emocijas, gali labai (dažnai jau negrįžtamai) pakeisti gyvūno (ypač jauno) tolesnį elgesį. Principas tinka ir žmonėms, ir kitiems gyvūnams. Apie jį žino ir šunų dresuotojai”.

Nuo ko priklauso šunų agresija? “Kalta” veislė, auklėjimas, lytis, rujos periodas?  Kokie šunys ir kodėl dažniausiai apkandžioja žmones?

“Agresija priklauso nuo daugelio dalykų ir užduodama klausimą jūs jus labai teisingai išvardijote…Dažniausiai žmones sužaloja nepasitikintys svetimais arba nesocializuoti šunys. Jei apkandžioja savo šeimininkus, tai čia jau atskira šneka – gali būti įvairiausių variantų. Norint išvengti problemų, niekada nereikia lįsti prie šuns be šeimininko leidimo. Su savo šunimi reikia elgtis nuosekliai, bendravimo taisyklės neturi nuolat kaitaliotis:  ko negalima daryti – negalima bet kokiomis sąlygomis. Jei davei komandą, būtinai išreikalauk įvykdymo. Jei abejoji, kad keturkojis jos neatliks ir negalėsi jo priversti paklusti, geriau neduok tos komandos išvis. Kita vertus, negalima reikalauti iš šuns to, ką jam per sunku padaryti. Pavyzdžiui, netikslinga iš jauno gyvūno reikalauti, kad jis ilgai išgulėtų ramus ir netrukdytų šeimininkui – taip tik sukonfliktuosite, o abipusis pasitikėjimas bus sugriautas”…

Išvardinkite pagrindines klaidas, kurių nereiktų daryti auklėjant savo šunį.

“Nėra šuns auklėjimo klaidų sąrašo, nes auklėjimo tikslai gali būti skirtingi. Pavyzdžiui, aš nė kiek nepykstu, kad mano šunys pasisveikindami ant manęs užkrauna savo purvinas letenas. Mes visada labai audringai pasisveikiname, kai susitinkame. Be to, dažnai žaidžiame gaudynių, voliojamės kartu po sniegą ar žolę. Man tai patinka, nes taip galiu geriau suprasti tą džiaugsmą, kurį jie jaučia dūkdami. Juk vaikystėje ir žmonės mėgsta tokius neva kvailus pasistumdymus, gaudynes, imtynes, bet vėliau jiems tai pradeda atrodyti nerimta. O man tokie žaidimai pakelia nuotaiką. Matyt, aš arba iki galo nesuaugau, arba jau pradedu vaikėti.  Laimei, kad laikau ne kokius nors labradorus, kurie linkę familiariai elgtis su kiekvienu svetimu, nes tada tai jau turėčiau bėdos. Mano malinua gana santūriai elgiasi su svetimais ir nepuola myluotis ir voliotis su kiekvienu sutiktu.

Kitas pavyzdys apie auklėjimo klaidas. Jei gyveni mieste, daugiaaukščiame name, tai savaime suprantama, kad nenorėsi agresyvaus ir labai sargaus, į kiekvieną krebždesį laiptinėje reaguojančio ir lojančio šuns. Bet jei gyveni vienkiemyje, tai greičiausiai, atvirkščiai, norėsi tikro sargo. Pagal savo poreikius auklėsi ir šunį. Dar pavyzdys. Vienas mūsų darbuotojas išmokė savo jauną šunį negraužti ir netampyti batų, bet vėliau jam reikėjo išmokyti tą patį  šunį atskirti žmogų pagal daikto kvapą; tam labai patogu naudoti batus (daug kvapo). Šuo bijojo tuos batus net pauostyti… teko sugalvoti kitą mokymo būdą…

Kalbėjomės apie priežastis, dėl kurių šunys užpuola žmones. Veterinarijos klinikose neretai tenka sutikti keturkojų pacientų, kuriuos sužaloja tuose pačiuose namuose gyvenantys ar gatvėje sutikti kiti šunys. Pastaruoju atveju viskas aišku: neverta lankytis ten, kur galima sutikti  agresyvių nepažįstamų šunų.  Esate gyvūnų psichologijos žinovė. Patarkite, kaip išvengti tragedijų, jei bute gyvena keletas šuniukų?

Apie kelis šunis vienuose namuose. Viskas gerai, jei tarp šunų nusistovi hierarchija. Kažkuris užima lyderio pozicijas, o kai kas pripažįsta tą lyderį. Ne visada fiziškai stipresnis šuo tampa lyderiu.  Lyderis – tai labiausiai savimi pasitikintis šuo, todėl dažnai juo tampa tas, kuris  tuose namuose atsirado anksčiau.  O jei jis dar ir fiziškai stipresnis, tada viskas aišku. Blogiausia, kai yra keli, kurie jaučiasi galintys būti lyderiais: tuomet kova tarp jų niekada nesibaigia. Net jei hierarchija nusistovėjusi, šeimininkas turi sekti, kad nesusidarytų aštresnės konkurencijos sąlygos. Pavyzdžiui, du iki tol puikiausiai sutarę patinai, atsidūrę šalia rujojančios kalės, gali susipjauti. Šuo gali tapti nepakantus ir agresyvesnis, jei blogai jaučiasi, yra pavargęs. Tie dalykai, nėra išoriškai lengvai pastebimi, juk šuns nepaklausi: „Ko tu šiandien toks nervuotas, gal tau vidurius pučia, o gal sąnarius skauda prieš oro pasikeitimą?“ Todėl kartais atrodo, kad šunys nenuspėjamai pasielgia be priežasties, bet taip nėra.

Jei jūsų augintinį staiga užpuolė kitas stiprus šuo… Kaip juos išskirti? Nežinau geriausio metodo. Pasakojama, kad veiksminga peštukus „daužyti“ stipria vandens srove iš sodo laistymo žarnos. Ir nepavojinga žmogui. O dar geriau – gaisrininkų įranga. Čia aš, žinoma, juokauju… O jei rimtai, galima bandyti tempti šunis į šalis, laikant už užpakalinių kojų; galima stipriai gnybti suėmus už kirkšnies. Bet tai pavojinga, nes kovos įkarštyje šuo gali atsisukęs kąsti šeimininkui, nes tuo metu jis nelabai suvokia, kas jam gnybia. Todėl geriau daryti viską, kad peštynės neįvyktų.

Pakalbėkime apie pasieniečių šunis. Nors VSAT šunų tiesioginė paskirtis – saugoti valstybės sieną ir padėti išaiškinti pažeidėjus, tarnybiniai keturkojai gelbsti žmones, ieško paklydusių. Iš šalies žiūrint, tai – šunys didvyriai. Ar tiesa, kad savo kilniąsias misijas jie  atlieka tarsi žaidimą ir  nesuvokia padare kažką ypatinga?

Man teko dalyvauti ieškant pasiklydusių žmonių. Bet dar nepasitaikė, kad būtent mano šuo pirmas tą nelaimėlį rastų. Jūs teisi: šunys ieško žmonių, nes tikisi už tai sulaukti gero atlyginimo: pažaidimo, šeimininko pagyrimo, maloniai pabendrauti su atrastu žmogumi. Be to, šuniui malonus ir pats ieškojimo procesas, tai – svarbi šio savotiško žaidimo dalis. Šuo tikrai nesuvokia savo misijos reikšmingumo ir esmės.

Papasakokite apie save: ar šunys ir meilė jiems netrukdo bendrauti, rasti draugų. Juk auginant šunį namuose ar su juo per dieną dirbant, neįmanoma išvengti “siurprizų”: tai plaukas prie sijono prilipo, tai “įtaisė mėlynę” ar kelionės metu apseilėjo automobilio langus…

Šunys rasti draugų netrukdo, nes dalis mano dabartinių pažįstamų – taip pat šunų mylėtojai. Bet keturkojai bičiuliai suvalgo labai daug laiko. Aišku, labiausiai kenčia šeima. Bet aš žinau: jei nebūtų šunų, vietoj jų būtų kažkoks kitas hobis ir greičiausiai tikrai ne namų šeimininkių klubas. Nesu naminis žmogus, turbūt turiu klajoklių kraujo ar dar ko nors, kad vis mane traukia įvairūs nuotykiai… Nors kai per Velykas lankiausi brolio šeimos namuose, labai smagiai praleidome laiką: brolis grojo, mes dainavome, kalbėjomės apie muziką, brolis dalijosi įspūdžiais iš koncertų, kuriuose paskutiniu metu dalyvavo, pasakojo apie savo saviveiklinius pasirodymus… Tada pagalvojau: kaip čia yra, atvažiavau aplankyti giminaičių į kaimą, o ten kultūrinis gyvenimas tik verda, tik verda… O aš sėdžiu sostinėje ir nieko daugiau nematau, vien tik šunų užpakalius, tik šunų užpakalius… Darbas – šunys, hobis – šunys…  Bet paskui pažiūrėjau į tą reikalą filosofiškai ir nutariau: juk yra daug žmogelių, kuriems dar blogiau. Kai kas juk ir buhalteriais dirba, ir raštvedžiais… Naktį po mūsų pirmojo interviu staiga pabudau ir pagalvojau:  jei kartais jūsų rašinyje išliktų ta dalis, kur kalbama apie mano asmeninį gyvenimą, labai prašau parašyti: „Esu be galo dėkinga savo šeimai, kad jie mane tokią pakenčia, ir už tai juos labai myliu“. Juk taip retai prisimenu ištarti gerą žodį savo artimiesiems, o ir situacijos tam tinkamos nesugebu pastverti. Tikrai dažnai stebiuosi, kaip jie mane tokią pakenčia?