Vaikai – agresyvių keturkojų aukos. Kas kaltas?

Nereti atvejai, kai nuo šunų skaudžiai nukenčia vaikai. Pernai šešerių metų mergaitei medikai prisiuvo keturkojo nukąstą nosį, ketverių metų berniukui stipriai sužalota nugara. Tokios nelaimės vėl ir vėl primena, kad šeimininkai turi deramai pasirūpinti augintinių priežiūra. Ne šuo, o  šeimininkas atsakingas už netinkamą gyvūno elgesį ir padarytą žalą.    O juk norime būti garantuoti, kad mūsų vaikai saugūs. Kaip jaustis nedideliam žmogučiui gatvėje akis į akį susidūrus su šuniu be antsnukio, dažnai ir be pavadžio? Pasak psichologų, gyvūno agresija gali sukelti ne tik fizinį skausmą, bet kartu padaryti rimtą psichologinę traumą, kurią išgydyti bus labai sunku.

Saulius Siparis, aktorius, aštuoniolikmečio Mariaus ir penkiametės Salomėjos tėtis:

„Šuo – tai savotiškas ginklas, kurį reikia atsakingai prižiūrėti“.

Visų pirma yra atsakomybės stoka tų žmonių, kurie laiko „žvėris“. Juk kiekvienas šeimininkas puikiai žino, ar jo šuo agresyvus. Mano pirmasis šuo buvo labai mažas ir labai agresyvus. Vėliau turėjau įspūdingo dydžio juodą vokišką dogą. Nors buvo labai mielas ir draugiškas, ir su juo atsitikdavo  įvairių situacijų, žmonės tiesiog išsigąsdavo jį pamatę. Aš šunų nebijau, bet yra buvę, kad pamatydavau didžiulį vilkšunį ir per visą kūną praeidavo nejaukumas, nežinodavau, ką daryti. Kiekvienas šeimininkas linkęs aiškinti, kad jo šuo geras ir nieko nedaro. Bet juk tai gamta, tai žvėris ir niekada nežinai, kas jam šaus į galvą. Kai vaikas išsigandęs pradeda bėgti ir klykti, suveikia medžioklės instinktas, šuo gali apsielgti visai neprognozuojamai. Kol vaikus vedžioji už rankos, jie atrodo saugūs. Tačiau ir dukra pradės lankyti mokyklą, kažkada vaikščios viena. Nuo šunų, kaip ir  nuo banditų ir chuliganų nesame apsaugoti. Žmonės, įsigydami šunį, turi jausti didžiulę atsakomybę. Kai gimė dukrelė, mūsų dogas Korusas pradžioje į ją žiūrėdavo keistai, juk namuose atsirado mažas žmogutis, lyg ir konkurentas. Pradžioje nežinai, ar šuo teisingai suvokia naujo žmogaus atsiradimą. Vėliau jie puikiai žaisdavo, nors šalia dukros šuo atrodė lyg dinozauras, baskervilių šuo.  Kovinių šunų, tokių kaip dobermanai ar bulteljerai,  išvis negalima laikyti namuose, arba jie turi būti savo vietose: specialiuose voljeruose ir specialiai dresuojami. Be priežiūros negalima palikti ne tik šunų, bet ir vaikų, ypač mažamečių. Jei žinote, kad kieme yra pririštas šuo, vaikus reikia ypač saugoti. Pastebėjau, kad šunys labai jaučia, kai žmogus bijo. Kinologai man pasakojo, kad pririšti šunys yra žymiai agresyvesni, nes jaučiasi labiau nuskriausti, turi daugiau neapykantos. Kartą, kai kalbėjausi su pažįstamu žmogumi, jo didžiulis šuo mane užpuolė iš nugaros, mano nauja striukė buvo sudraskyta į skutus.

Ramunė Kazlauskaitė, kinologė, dvidešimt keturių metų Manto ir keturiolikmečio Pauliaus mama:

„Neauklėjamas šuo yra monstras“

Žmonės neįvertina , kad šuo – gyvas padaras ir jį reikia auklėti. Įsigija augintinį ir įsivaizduoja, kad jis pats išsiauklės ir viską žinos. Kita problema: tie, kas parduoda šunis, dažnai paaiškina, kad tai bus gera auklė ir draugas, tačiau pamiršta pasakyti, kad į tą draugą reikės įdėti labai daug darbo. Neauklėjamas šuo elgiasi kaip puslaukinis bandos gyvūnas. Vaiką jis priima kaip žemesnį bandos narį. Jei šuo gerai išauklėtas, jis saugo tą silpnesnį narį, jei šuo neišauklėtas – silpesnieji turi saugotis. Egzistuoja dar viena problema: auklėti reikia ne tik šunis, bet ir vaikus. Tėvai turi paaiškinti atžaloms, kai elgtis su šunimis. Jei vaikas nori pažaisti su gražiu keturkoju ar jį apsikabinti, prieš tai būtina atsiklausti šeimininkų, ar tai nepavojinga. Dar vaikui, ypač mokyklinukui, reikia paaiškinti, kad negalėma bėgti ir šaukti pamačius šunį, nes šiam atrodo, kad su juo žaidžiama, jis gaudo bėgantįjį ir gali įkąsti, manydamas, kad vejasi grobį. Ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam reikia žinoti: jei artinasi didelis šuo, sustokite ir nejudėkite. Tokiu atveju šuo puls itin retai, nebent bus specialiai užsiundytas. Negalima čiupti pagalio ir bandyti mušti, tai gali baigtis labai liūdnai. Paaiškinkite vaikams, kad negalima erzinti pririštų šunų, mėtyti į juos akmenimis ar šūkauti. Šuo labai gerai įsimena skriaudėjus. Savo šeimoje turėjau penkis rotveilerius. Kai gimė antrasis sūnus, jų buvo du, vėliau atsirado daugiau. Šunys niekada nėra nieko įkandę ar nuskriaudę. Nuo pat mažens jie buvo auklėjami taip: vaiko liesti negalima. O už prasikaltimus kliūdavo ir šunims ir vaikams. Rotveileris –  nepaprastai stipraus charakterio šuo, labai saugantis žmogų. Bet neauklėjamas jis – monstras.

Žinomų žmonių mintis užrašė žurnalistė Živilė Semaškienė, sutrumpinta šio straipsnio versija spausdinta žurnale “Moters savaitgalis”