Kosmetologai kartais moterims pateikia originalių patarimų: plaukus galima pamaitinti aluje išplaktu kiaušiniu, odą – agurkų ar morkų sultimis, o išsiplėtusias poras sutraukia bei odą maitina molio, aliejaus ir citrinos kaukė. Pripratusioms prie blizgančiose tūtelėse ir įmantriose dėžutėse įpakuotos grožiui skirtos produkcijos populiarūs leidiniai  kartkartėmis švysteli ir dar netikėtesnių patarimų: pasirodo, celiulitą įveikia nieko nekainuojantys kavos tirščiai, gausiai slenkančius plaukus į vietą grąžina dilgėlių nuoviras arba jų ekstraktas.

Nežinau, kiek gražiosios lyties atstovių pasinaudojo panašiais patarimais, tačiau pažįstu mažiausiai du keturkojus, kurie natūralią kosmetiką išbandė pačiu netikėčiausiu būdu.

Vieną gražų vasaros vakarą su trimis savo dogais bėgiojome pievoje netoli nebeeksploatuojamo žvyro karjero. Daugybę metų dalgio neregėjusi pieva žėrėjo vaivorykštės spalvomis: švelnaus vėjelio virpinami lingavo mėlyni varpeliai, ramunės ir laukinės aguonos, o ant kiekvieno žolyno stiebo lyg krištolas spindėjo dieną praūžusios liūties palikta rasa. Aplink nė gyvos dvasios – tik gamta, erdvės ir vaiskus, nuo smogo išsivadavęs dangus… Malonumas!!! Jei būčiau poetė, mažų mažiausiai sukurčiau prasmingą ketureilį, o galbūt romantiškai – lyriško “užtaiso” ir visai poemai būtų pakakę…

Taip užsisvajojusi nė nepajutau, kaip įsišėlusi keturkojė trijulė dingo aukštoje rasotoje žolėje. Kai supratau, kad tobulame peizaže trūksta keleto detalių, buvo vėlu.

“Kiaulės!!!” – buvo vienas švelniausių epitetų, išsprūdusių, kai suradau keturkojus. Apie 5 metrų ilgio ir tokio pat pločio natūralioje vonioje, panirę iki pusės šonų į tamsiai rudą vandenį, braidė mano išpuoselėti gražuoliai. Duobės krantai buvo iš gryno molio, todėl ją pripildęs liūties vanduo savo spalva priminė pienišką šokoladą, o konsistencija – tirštą kapučino. Tik viena dogė išdidžiai vaikščiojo duobės krantu, tarytum sakydama: “Fe, manęs čia tikrai neįviliosite”. Du jos bičiuliai vonios malonumais mėgavosi iš širdies. Veltui tą vakarą laukėme, kol išdžius kailiukas ir bus galima lipti į automobilį ir važiuoti namo. Vandeniui nudžiūvus, paaiškėjo, kad keturkojų kūnus padengė molio kaukė.

Dogas – aristokratiškas šuo, todėl namie mėgsta švarą ir tvarką 🙂 Mūsų Perla ilsisi.

… Šunys natūralią kailio spalvą atgavo tik po ilgų maudynių švariu vandeniu ir šunims skirtu šampūnu.  Mašiną plovėme dvi dienas. Tiek pat laiko prireikė išpurtyti, išskalbti ir išdžiovinti sėdynių apmušalus. Ir tik po savaitės, kai išblėso pirmieji nuotykio sukelti įspūdžiai, sugebėjau įvertinti molio kaukės privalumus: moliu sulipęs kailiukas nesišeria ir nesitepa –  kitas purvas atšoka kaip nuo žąsies. O svarbiausia – norint pakeisti šuns kailio spalvą, nereikia kreiptis į prabangius salonus  ir pirkti brangių keturkojams gražinti skirtų priemonių.

P.S. Visus, kurie norėtų panašiai patobulinti savo keturkojų šukuosenas, konsultuosime nemokamai. Papildoma dovana: be išankstinio mokėjimo galime atsiųsti žemėlapį su molio vonių adresu. Skundų knygos naujai kuriamas grožio salonas neturi 🙂

Daiva,  www.specagent.eu