Dvejus metus dėl pažeisto stuburo vaikščiojo šlubuodamas; lūžo raktikaulis, o gumbų, sumušimų, mėlynių seniai nebeskaičiuoja.  Kolegos iš Lenkijos mūsų herojų  pavadino kamikadze. Tai – “kaina”, kurią buvęs teisininkas bei verslininkas Hubertas Bliujus sumokėjo ir moka  už  Laisvę būti savimi.

Daiva Norkienė (“Nuo … Iki”, 2007 m rugsėjis)

Vidury tankaus miško gyvenantis Hubertas stato indėniškas tipi, mokosi šaudyti iš lanko, šokinėja nuo medžių viršūnių ir važinėja šunų kinkiniais. Huberto žmona Jolanta Bliujienė – žinomos lenkų kosmetikos firmos “Laboratorium Kolastyna” atstovybės direktorė – gyvena Vilniuje, tačiau ir ji vis dažniau suka į mišką, arčiau gamtos.

Kodėl? Kas traukia žmones atgal į gamtą? Šią paslaptį pamėginau įminti mažame Trakų rajono kaimelyje, vidury miško, greta Neries.

Į svečius pas Vandenį

“Palaukit, palaukit – juk ten gyvena debesys uodų, ordos erkių ir legionai kraujasiurbių dėlių. Jums nebaisu?” – toks klausimas išsprūdo sužinojus, kad Hubertas susiruošė dalyvauti Lenkijoje vyksiančiose bėgimo (o gal plaukimo?) per pelkes varžybose. “Pabėgimas iš katorgos,” – taip vadinasi  renginys, į kurį kasmet suplaukia tūkstančiai dalyvių ir žiūrovų iš daugelio valstybių. Bene vienintelė dalyviams keliama sąlyga – būti ne žemesniems kaip 1, 60 metro ūgio.  (Turbūt kad ore kyšotų nosis, jei jos savininkas netyčia “sumanytų” murktelti į liulančią pliurzę). O dalyvių lytis, treniruotumas ir amžius neturi reikšmės. (“Lyg žmonės į sanatoriją važiuotų,”- pagalvojau ir netyčia pataikiau).

“Nebijau,”- nusišypsojo atletiškas, kaubojiškos išvaizdos pašnekovas ir prisipažino dar nežinąs,  septynis kilometrus pelke teks eiti, bėgti, ar plaukti. Rengėjų paskelbtoje informacijoje gausu nuotraukų, kuriose – pagaliais nešini žmonės veržiasi į pelkę. Kitus malonumus dalyviai netrukus išbandys savo kailiukais. Neabejotina tik viena: dalis bėgikų nepažįstamoje trasoje patirs dvigubą teigiamą poveikį: ir  “purvo vonių”, ir “gydymo dėlėmis”. (O to be medikų siuntimo ir kelialapio Lietuvoje nepatirtum).

“Pabėgimu iš katorgos” simboliškai galime pavadinti ir į gamtą beatsigręžiančio  miestiečio gyvenimą.

Jolanta Bliujienė

Jolanta Bliujienė

“Jei žmogus staiga iš pagrindų pakeičia buvusį gyvenimą, vadinasi, tai tebuvo egzistavimas, ir jam visai netiko. Dabar aš esu savo vietoje ir tuo labai džiaugiuosi, – pareiškė Hubertas Bliujus ir pridūrė. – Neatlikinėsiu man nepatinkančių ir netinkančių darbų, nieko nedarysiu vien dėl pinigų ir negyvensiu su nemylimu žmogumi.” Šios trys taisyklės tapo įdomaus gyvenimo (o gal verslo) varomąja jėga.

Miške

Ieškodama Bliujų sodybos, du kartus paklydau. Pirmąsyk Vilniaus- Kauno greitkelyje pražiopsojau reikalingą posūkį, o privažiavusi ne itin mažą Panerių gyvenvietę suabejojau, ar čia beatrasiu “laukinės gamtos”. Mat erdvus mokyklos pastatas rodė Paneriuose gyvenant ne vieną šimtą piliečių.

Manęs pasitikti Hubertas atskubėjo padidinto pravažumo “Subaru Legacy”. Apsidžiaugiau ir aš atvykusi tos pačios markės automobiliu. Nors, kaip paaiškėjo, smėlėti miško keliukai vasarą beveik niekada nebūna pažliugę, tad pasiekti miško tankmėje esančią sodybą buvo vienas juokas. (Žiemą susisiekimui garantuoti prireikia galingesnės technikos).

Kaimas iš poros sodybų

Prie miesto patogumų pripratęs ir teisininko duoną galintis krimsti Hubertas nė kiek nesijaudino, kad jo medinė trobelė mažai tepriminė 5 žvaigždučių viešbutį. Gražiais  senoviniais baldais apstatytame jaukiame namelyje nėra patogumų, tačiau užtat kiemo gale puikuojasi talentingo meistro suręsta dūminė pirtis, o už pirties – puikus tvenkinukas, į kurį galima pliumptelti nuo skardžio. Sklypo viduryje – indėniškos palapinės tipi. Čia pailsėti, pamąstyti ar surengti konferenciją susirenka tokie pat gamtos artumo ir indėnų filosofijos pasiilgę miestiečiai. Vienintelio “indėnų kaimelio” Lietuvoje savininkas Hubertas Bliujus žavisi indėnų papročiais ir kultūra. Todėl puikiai mėto lasą, šaudo į taikinį iš lanko, arba iš specialaus vamzdžio pučia “užnuodytas” strėlytes.

“Niekad nedirbčiau man nepatinkančio darbo, net dėl pinigų, – mudviem apžiūrint sodybą dar kartą  pakartojo Hubertas Bliujus. – Nes aš esu aš, ir noriu gerai atlikti tą darbą, kuris tinka būtent man. Žmonės skirtingi…”

Sulig šiais žodžiais Hubertas pagriebė netoliese gulėjusį  kaubojišką lasą ir lyg niekur nieko švystelėjo ant specialiai kieme pastatyto “ožio”. O paskui, susirietę it sąvaržėlės, pro pažemėje esančią angą  šmurkštelėjome į vieną baltutėlę indėnišką tipi. Šeimininkas tikino, kad indėniškuose būstuose esti ypatinga aura, kurios negalima teršti girtuoklystėmis ar kitais negerais įpročiais, todėl čia renkasi tik patikrinti rimti žmonės. Tuo metu man parūpo, ar iš ilgų karčių ir audinio pastatyta palapinė neperlyja: mat kaip tik  prapliupo liūtis.

“Taip, aš dirbu dėl pinigų, tačiau negalėčiau pardavinėti kompiuterių ar prekiauti nekilnojamuoju turtu, nes tai – ne mano darbai… Tačiau, kaip ir visi, stengiuosi tobulėti ir įgyti vis daugiau žinių,” – atskleidė Bliujus. Ir kol per ošiantį lietų bėgome žiūrėti po aukštomis pušimis įkurdintų  kinkinių šunų, spėjo į taikinį iš specialaus indėniško vamzdžio išpūsti mažą strėlytę. Kadaise Amerikos žemyno senbuviai nuodais išteptomis tokiomis strėlytėmis žudė užkariautojus. Tokiam ginklui reikia ne parako ir ne raumenų, o pakankamai galingų plaučių.

Skaudžios pamokos

Hubertas Bliujus ir jo žmona Jolanta bene vieninteliai Lietuvoje važinėja šunų kinkiniais. Keturkojai sodyboje atsirado ne iš karto. Iki tol Bliujus nebuvo šunų gerbėjas ir net nežinojo, ar jis šiuos gyvūnus myli, ar ne. Mat kadaise jį buvo žiauriai sukandžiojęs svetimas rotveilerio ir aviganio mišrūnas.

 

“2002 metais su draugu išsinuomojome vieną sodybą ir ėmėmės veiklos: šuoliai nuo pušies, komandų formavimas ir mokymas bei komandinio darbo ugdymas – vadinamasis “team building”, – pasakojo Hubertas.

Firmos savo darbuotojams užakydavo savotiškus “išgyvenimo kursus”. Kritimai, šuoliai nuo kelmų, pušų… Šuoliai, mėginant ore sugauti trapeciją ir ant jos išsilaikyti… Kiekvienas  pratimas – tai iššūkis sau. Visi atliekami 8, 10 ar net 15 metrų aukštyje, nes tik tokiame žmogus visiškai pajunta aukščio baimę… Tiesa, šokama prisirišus virve ir alpinistams pritaikytomis apsaugomis, tad pavojus gyvybei negresia. Tačiau nugalėti baimę ypač sunku. “Aš prieš kiekvieną svečių šuolį turiu išbandyti virvę, ir man lig šiol kiekvienas šuolis kelia virpulį, nors esu šokęs gal jau 1000 kartų,” – prisipažino Hubertas.

2003 metais pašnekovas su žmona įsigijo nuosavą sodybą (tą pačią, kurioje kalbėjomės). O netrukus – ir kinkomų šunų: Aliaskos malamutų ir Sibiro haskių.

“Kai bičiuliai lenkai sužinojo, kaip aš treniravau savo šunis, už galvos susiėmė. Sakė, kad esu kamikadzė,”- prisipažino pašnekovas. Mat neturėdamas specialios įrangos (rogių, triračių), jis šunis kinkydavo prie paprasto dviračio ir pasileisdavo per laukus ir miškus. Tik vėliau įsigijo nepigią įrangą.

“Pamokos kartais būna skaudžios, – prisipažino Bliujus. – Prieš 6 mėnesius, važiuodamas triračiu, susilaužiau raktikaulį. Tąkart drauge su žmona važiavome pasikinkę 6 šunis. Ties posūkiu net nepajutau, kaip nuskridau nuo triračio, o atsikėlęs supratau, kad nebevaldau rankos… O juk galvojau, kad viską žinau ir viską moku. Nes dirbau su šunimis net be specialios įrangos- 5 šunys traukdavo dviratį… Pamatydavo katę ar kitą gyvūną ir mesdavosi į tą pusę. Kiek kartų kritau, nesuskaičiuoju… Prieš porą metų – kitas įvykis: važiavau išbandyti naujos trasos. Ir man, ir šunims atsibosta tas pats maršrutas. Dideliu greičiu leisdamasis nuo kalno, pamačiau priekyje gulinčius du rąstus. Sustabdyti šunis buvo vėlu. Per pirmąjį rąstą kažkaip pavyko perlėkti, o per antrąjį peršoko tik šunys ir triratis. Aš likau ant žemės. Atsikėliau, nespėjau net suprasti, ar man ką nors skauda, o jau reikėjo bėgti ieškoti šunų. Kinkinį radau už 10 kilometrų. Laimė, šunys buvo visi drauge, o svarbiausia – vienas kito nepapjovę. Iš triračio mažai kas liko: nei vairo, nei stabdžių. O dar reikėjo 10 kilometrų grįžti namo… Taip ir važiavau: vietoje vairo laikiausi įsitvėręs vairo šakės, o ratus stabdžiau savo kūnu, tiksliau – užpakaliu.”

Greitis? Šešių šunų kinkinys, anot Huberto, iš pradžių lekia 40 kilometrų per valandą greičiu. Taip jie gali skrieti apie du kilometrus. Vidutinis greitis mažesnis.

“Ekologiškas transportas”

Kas antrą ar kas trečią dieną augintiniams  tenka padirbėti: šeimininkai važiuoja iki Rykantų ir atgal. Iš viso 35 kilometrai. Šį atstumą šunys įveikia per 2 valandas. “Kai dalyvavau pirmosiose savo varžybose su 4 šunų kinkiniu, pralėkiau 20 km per valandą greičiu ir užėmiau 2 vietą, “- atskleidė pašnekovas.

 

Ar galėtų nuvažiuoti apsipirkti į šalia Vilniaus – Trakų kelio esančią “Maxima Bazę”?

“Jokių problemų! Ir gana greit! – atsakė buvęs verslininkas. – Juk buvau su kinkiniu Vievyje, Kazokiškėse. 20 ar 30 kilometrų nuotolis – ne problema. Tačiau kas prižiūrėtų šunis, kol aš apsipirkčiau?” Džiaugtis, kad šiai “susisiekimo priemonei” nereikia nei tepalo, nei kuro, neverta. Mat šunys per savaitę suėda ne mažiau kaip po 50 kilogramų mėsos.

Su žmona Jolanta Hubertas išgyveno 17 metų. Kartą ar du per savaitę vyriškis vykstą į mieste esantį butą – aplankyti žmonos.  Jolanta taip pat dažnas svečias sodyboje, ji dalyvauja tarptautinėse varžybose. Jolanta įsigijo ypač retos veislės specialiai tokioms varžyboms išveistą šunį, su kuriuo sėkmingai startuoja užsienyje.

Laimės receptas

“Mes- gamtos dalelė, – aistringai kalbėjo šiek tiek Tarzaną primenantis jaunatviškos išvaizdos, sportiškai sudėtas vyriškis. –  Neturėtų taip būti: ateiname į mišką ir galvojame, kad viskas mūsų, ir viską galime griebti ir plėšti. Netiesa, kad žmogus – pats svarbiausias. Žmogus turi gyventi harmonijoje ir su savimi, ir su gamta. Ir tavo sąskaita banke, tavo naujausi “mersedesai” nedaug reiškia, jei tu nepatenkintas gyvenimu…Visi medžiojame teigiamas emocijas ir visais įmanomais būdais ir  vengiame įtampos, įtempto darbo. Mes manome, kad esame išskirtiniai, tačiau taip nėra. Tam tikra prasme esame vienodi, nes mūsų emocijos – tokios pačios. Štai vienas žmogus, norėdamas gauti teigiamų emocijų, nusipirko naują “mersedesą”. Kitas- dar naujesnį. O trečias turi “bugati”. Tad ar ilgai pakaks teigiamų emocijų, pasitenkinimo, vien vejantis madą ir siekiant prestižo? Aš – ne prieš prestižą ir ne prieš gerus automobilius. Aš už tai, kad žmogus visada džiaugtųsi jausmų harmonija, išmoktų branginti akimirką ir gyvenimą. Jei to nebus, neilgai truks ir pasitenkinimas naujausiu automobiliu, nes visada atsiras tokių, kurie turės naujesnį.”

Maži dideli džiaugsmai

Kai susitikome, Hubertas Bliujus džiaugėsi ne mersedesu, bugati ar naujais brangiais baldais. “Jau dvi savaites kas antrą dieną sportuoju, – lyg ir pasigyrė. – Ilgus dvejus metus vaikščiojau šlubuodamas, varstomas skausmo, o taip norėjosi bėgioti! Tik stuburo išvarža neleido. Ir štai pagaliau bėgu.” Kaip jau minėjome, netrukus Hubertas pėsčias startuos pelkių bėgime “iš katorgos”. Nei Hubertas, nei jo žmona nežiūri televizoriaus. Jau kelerius metus. Ir ne todėl, kad negali sau leisti mažų ir didesnių malonumų. Gali! Tačiau taip jau būna: sugrįžęs “atgal į gamtą” imi ir staiga pamatai, kad kai kurių civilizacijos išradimų tau visiškai nereikia. Grįžta ramybė, o siela užsiaugina sparnus.

Istorija po istorijos.

Nuo straipsnio pasirodymo spaudoje prabėgo daugiau nei metai. “Pabėgimas iš katorgos” – dviprasmiškas pavadinimas, reiškęs ne vien tai, kad pašnekovai pamėgo maratoną per pelkes. Atgal į gamtą – štai kur gyvenimo grožis ir prasmė! Kas per tuos metus nutiko Jolantos ir Huberto Bliujų gyvenime?  Ogi paklauskime jų pačių.

“Pas mus per tą laiką įvyko daug dalykų, net nežinau, kurie iš jų svarbesni. Apie pačius svarbiausius įvykius stengiamės pranešti savo interneto svetainėje www.nuotykiuakademija.lt .  2009 m sausį ruošiamės važiuoti į Kanadą – į Pasaulio čempionatą. Hubertas varžybose dalyvaus su šešių šunų kinkiniu. Šunis pasiskolinsime Kanadoje. (Beje, savo keturkojus lietuviams paskolins geriausias JAV ir Kandos rogininkas Lou Serre. Pasaulio čempionatas IFSS WORLD CHAMPIONSHIP yra vienas prestižiškiausių tokių renginių pasaulyje ir pirmąkart jame dalyvaus Lietuvos atstovas – aut.).  Mums tai labai svarbus įvykis – išsipildo mūsų svajonė!” – džiaugėsi Jolanta ir Hubertas. Palinkėkime jiems sėkmės!