LIETUVĄ NUO MANIAKO APGYNUSI PAREIGŪNĖ IR JOS SARGYBINIAI

Šventojo Kristoforo statulėle už nuopelnus teisėsaugos srityje apdovanota Božena Bevza (dabar Gruodienė) į klausimą, ką jos gyvenime reiškia šunys, atsakė klausimu: “O kaip galima neturėti šuns?!”

Daiva NORKIENĖ (“Didysis šuo”, 2008 m Nr. 6)

Gyvūnams Gruodžių namuose tenka ne antraeilis vaidmuo, o pareigingieji idealistai dažniausiai gimsta gyvūnus mylinčiose šeimose.

Niūrią 2000-ųjų pavakarę 20-metė Vilniaus transporto policijos pareigūnė sulaikė prievartavimais ir žmogžudystėmis pagarsėjusį maniaką. “Kapinių skerdiku” pramintas jaunas vyras nuteistas kalėti iki gyvos galvos, visuomenė išvaduota nuo viskam pasiryžusio monstro, o   B. Bevza akimirksniu tapo įžymybe. Kol žiniasklaida svarstė, iš kur šiais laikais atsiranda drąsių ir pasiaukojančių policininkių, susireikšminti nelinkusi Božena gyveno savo gyvenimą: įgijo aukštąjį išsilavinimą, susituokė su Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato pareigūnu Norbertu Gruodžiu, pagimdė dukrelę Ernestą ir iš eilinės policininkės tapo tyrėja. Mažai kas žino, kad Norberto ir Boženos gyvenime netrūko akimirkų, kai tekdavo gelbėti ne tik žmones ir pasikliauti ne vien savo įžvalgumu.

“Apsauga nieko nepraleidžia”

Šia televizijos reklamose girdėta fraze derėtų įgarsinti rotveilerės Finos mintis. (Žinoma, jei sutiktume su zoopsichologų prielaidomis, kad šunys moka galvoti). Prieš penkerius metus, kai Božena susipažino su Norbertu, jo namuose gyveno grynakraujė dešimties metų rotveilerė. “Štai mano draugė, saugok ją, nepalik vienos,” – tokiais žodžiais šeimininkas Finai pristatė mylimąją. Tai buvo greičiau mandagumas – viešniai nuraminti, nei įsakymas šuniui. Tačiau Fina, atrodo, viską priėmė už gryną pinigą: Božena jai taip patiko, kad kalytė prilipo lipte. “Būdavo, nuvažiuojame į kaimą, užsuku į lauko tualetą, o Fina lieka kieme. Užuot pasidžiaugusi laisve, tupėdavo už durų  ir saugodavo. Kartą šuniškai išbarė pernelyg arti pasirodžiusį arklį, – juokėsi Božena. – Kalė buvo tokia ištikima ir protinga, kad jai žuvus, nesutikau priimti kito rotveilerio – atrodė, kad taip išduočiau Finą. Kiti rotveileriai tarsi neegzistuoja, man jie visi – finos.”

Kai Božena ir Norbertas susituokė, kalė atrodė sveika ir tryško energija. Neužilgo po vestuvių šeimą ištiko bėda. “Vidurnaktį grįžome namo iš viešnagės, – pasakojo Božena. – Žiūrime – Fina išpūsta, apsivertė skrandis. Į automobilį dar nuėjo pati.” Gruodžių automobilis naktinėmis Vilniaus gatvėmis skriejo kaip pašėlęs: jame baisose kančiose galavosi Fina. Artimiausia klinika buvo uždaryta. Pacientę sutiko priimti Naujojoje Vilnioje gyvenantis veterinaras. “Fina visą kelią laižė mano rankas, tarsi sakydama, kad viskas jau baigta, o gal – atsisveikindama ar maldaudama padėti. Dar buvo gyva, kai vyras ant rankų nunešė į operacinę. Deja, buvo vėlu”, – prisiminė Božena. Prieš iškeliaujant Finai, mirė ir Boženos numylėta bokserė, gyvenusi jos tėvų namuose. Tačiau netrukus liūdnus prisiminimus išblaškė draugės dovana – 1,5 metų šarpėjus Ardas.

Liko neraštingas

Ardą šunų dievas, matyt, nulipdė iš kitokio molio nei ankstesnius pašnekovų šunis. Tai buvo gudrus padauža. “Dar truputis, ir būtų išmokęs skaityti laikraščius,” – apie augintinį išsireiškė Norbertas. Tačiau gimus dukrelei Ernestai, Ardas paslaptingai dingo – pabėgo nuo jį vedžiojusios giminaitės ir nesugrįžo. “Gal jį pavogė?” – svarsto šeima. Prieš dingdamas šarpėjus spėjo prikrėsti neįtikėtinų šunybių. Atsidūręs pareigūnų namuose, Kinijoje išveistos veislės atstovas ėmėsi Feng šui meno. Pirmiausia pamėgino savaip pertvarkyti namus: šeimininkams išvykus, nukabindavo buto užuolaidas, atsidarydavo visas duris, o galiausiai nusprendė, kad geriausia vieta tualetui – šeimininkų lova. Už tokį iniciatyvumą netrukus buvo ištremtas į koridorių, tačiau ir čia nesiliovė kurti: nagais bei dantimis dekoravo duris ir sienas, kada panorėjęs išleisdavo save pasivaikščioti į lauką, o kartą nutarė, kad gamtinius reikalus galima atlikti tiesiog į grindims plauti skirtą kibirą. Tačiau kartą Ardas iškrėtė tokią šunybę, kuri išradingumu sužavėjo ne tik šeimininkus, bet ir pusę kaimynų. “Grįžau iš darbo, atrakinau šarvuotų durų spynas, tačiau į butą taip ir nepatekau: nors namie nebuvo nė vieno žmogaus, durys buvo iš vidaus užsklęstos skląsčiu, – pasakojo Božena. – Lipti per langą? Butas antrajame aukšte, langai su saugančiais nuo įsilaužimo apkaustais, todėl šis variantas netiko. Laimė, grįžęs vyras laiptinės sienoje išgręžė kumščio skersmens skylę, pro kurią įkišau ranką ir atkabinau durų skląstį.”  Na, o per t laiką, kol šeimininkai vargo mėgindami patekti į butą, nekantraujantis šarpėjus ant koridoriaus grindų atliko gamtinį reikalą ir pridengė nuo drabužių kabyklos pasiskolintu skudurėliu. “O gal jis pirmiau priteršė, o paskui paslėpė ir užsirakino?” – juokavo šeimininkai. Kai pagaliau pavyko atrasti bendrą kalbą su Ardu ir šis liovėsi domėtis būsto pertvarkymo darbais, atsitiko nenumatytas dalykas: šunelis dingo.

Žaisliukas be trūkumų

“Norėjau mažo šuniuko, kurį galėčiau nešioti ant rankų, myluoti, – prisiminė pareigūnė. – Tačiau buvo lemta kitaip. Vietoje numatyto takso mūsų namuose atsirado Vidurinės Azijos aviganis. Mažas jis priminė vaikišką žaisliuką Ferbį, todėl buvo pavadintas tuo vardu.” Ferbis – labai protingas. Šiuo klausimu Boženos ir Norberto nuomonės sutampa. Šeimininkas įsitikinęs, kad tai šuo be trūkumų. Sargauti šuo pradėjo labai anksti, nuo trijų mėnesių. Paveldėtame name apsigyvenusi šeima džiaugiasi, kad aviganis netriukšmauja be reikalo ir praneša tik apie tikrą pavojų arba prie namo besiartinantį svečią. Ferbis – džentelmenas, prieš silpnąją lytį nedemonstruojantis jėgos. “Jis mėgsta pasivaržyti su Norbertu. Tarkime, pamatė katę ir timptelės iš visų jėgų, – pasakojo Božena. – Tačiau jei jį pavedžioti išvedame mudvi su Ernesta, elgiasi kultūringai. Pavedžioti Ferbį gali net mažoji Ernesta – jis netimptels ir neužgaus. Tiesa, dėl viso pikto rankose laikau antrąjį pavadėlį – dėl praeivių saugumo”. Gauruotas žaisliukas neėda saldainių ir sausainių. “Jis labiau mėgsta bandeles, pomidorus ir duoną”, – paaiškino mažoji Ernesta, nepamirštanti keliskart per dieną pavaišinti voljere gyvenantį Ferbį.

Istorija po istorijos

Ferbis – ypatingas šuo. Per keletą mėnesių, prabėgusių nuo šio interviu, Boženos Gruodienės Kaukazo aviganis spėjo pakeisti profesiją ir iš asmens sargybinio tapo “atpirkimo ožiu”. Visa bėda ta, kad už keliolikos metrų nuo pareigūnės namelio, paveldėto iš protėvių, prieš kelerius metus iškilo dešimties aukštų gigantas. Įdomu, ką galvojo daugiabučio statytojai, kai aukštas po aukšto jį iškėlė taip arti individualių gyvenamųjų namų, kad nei padoraus dydžio parkavimo aikštelės, nei europinius (lietuviškus ar rusiškus) standartus atitinkančio pravažiavimo gyventojams neliko. Tačiau aišku, kad mąstė ne apie šios vietovės senbuvių patogumus. Nuosavame kieme, pažymėtame apie šunį įspėjančiomis lentelėmis, voljere gyvenantis ir jokių įstatymų nepažeidžiantis Ferbis tapo jau nebe garbingų leidinių, o skundų herojumi. Kodėl? Ogi begėdis išdrįso naktį saugoti kiemą ir namus. Užtat daugiabučio gyventojai nepatingėjo suraityti skundą. Bet geriau pamąsčius, ne Ferbis kaltas, kad tinkamai atlieka savo tarnybą, o aplinka kalta, kuri savo tarnybos tinkamai neatliko. Įterpti dešimties aukštų namą šimtmečius skaičiuojančio individualių namų kvartalo (anksčiau – rėžinio kaimo) širdin ir tikėtis, kad senbuviai ir naujakuriai netvers džiaugsmu, vargu ar vertėjo. Dabar viena pusė kelia daugiaaukščio statinio atsiradimo teisėtumo klausimą, kita skunduose  aprašinėja Ferbį. O keturkojį, kad jis per daug nenuobodžiautų, viena po kitos aplanko komisijos. Ir kol kas Ferbis laimi!