„KAUNO DIENA”, 1998 gegužės 15. Straipsnis apie “Specialus agentas” ir “Kantata” vokiečių dogus.

Nuotraukoje Dotty Dame Kantata ir jos kalytė Nikita Specialus Agentas

Neišgalvotos istorijos apie vokiečių dogą

Šunų mylėtojai, norėdami išpopuliarinti savąją veislę, griebiasi įvairių gudrybių. Prisimenamos kažkada spaudoje ar specialioje literatūroje aprašytos istorijos apie tai, kaip, tarkime, senbernaras Baris kalnuose išgelbėjo 40 gyvybių, Kaukazo aviganis be vargo susidorojo su 8 vilkais, o bulterjeras per minutę nukovę 1000 žiurkių. Kažkodėl niekas nepasakoja apie kilnius ir drąsius savo šunų poelgius, įvykusius vakar ar šiandien. Tarytum dabartinė šunijos karta būtų mažiau atsidavusi žmogui.

O šunų mylėtojams (ir jų negerbėjams) vertėtų išgirsti, jog ir šiandien šalia mūsų vaikšto tikrų keturkojų didvyrių. Papasakosiu istoriją, kurios herojė – vokiečių dogė.

Vokiečių dogų klubo viceprezidentės Tatjanos Biskaševskajos septynerių metų dogė Pilka šeimininkų turtą gynė net paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis. Ji, kankinama nepakeliamų skausmų, leisgyvė gulėjo Biskaševskių automobilyje ant galinės sėdynės, o šeimininkai kelias valandas blaškėsi po naktinį Kauną, ieškodami nemiegančio veterinaro. Deja… Kai Tatjana ir jos vyras paliko automobilį gatvėje ir nubėgo belstis į kažkelinto veterinarijos gydytojo namų duris, prie mašinos pasirodė ilgapirščiai. Jie spėjo nusukti “Audi” žibintų gaubtus ir, nežinodami, kad automobilyje yra šuo, pamėgino patekti vidun. Dogė Pilka pakilo į paskutinę savo gyvenime kovą. Sukaupusi jėgas, ji atsistojo ir puolė vagis, kurie išsigandę pabėgo. Taip buvo išsaugota automobilyje buvusi brangi aparatūra ir rankinė su pinigais.

Netrukus atskubėję šeimininkai savo keturkoję bičiulę rado svyruojančią iš nusilpimo ant priekinių automobilio sėdynių.

Už keliolikos minučių Pilka nugaišo, padėjusi galvą ant šeimininko kelių. Prie vairo sėdėjusi Tatjana to ir nepajuto, tik vyras staiga pasakė: “Jau nebereikia gydytojo”. Pilka visą gyvenimą buvo išdidi, stipri ir drąsi. Tokia ji išliko iki paskutinio savo atodūsio – net nesudejavo ar šuniškai nepasiskundė.

Dogai iki mirties tarnauja savo šeimininkams, gina jų turtą, saugo vaikus neprašydami už tai dėkingumo. Jie lieka tvirti ir išdidūs net paskutinę savo gyvenimo akimirką…

Kita istorija įvyko šių eilučių autorės šeimoje. Namuose buvau su pensininke mama. Pasigirdus durų skambučiui, savo dogei daviau komandą “tylėti”: manėme, kad paplepėti užsuko kaimynė. Mama pravėrė duris, o už jų išvydo nenusakomo amžiaus, susivėlusį vyrą. Jis, pastūmęs mamą, veržte įsiveržė vidun “pasikalbėti”. Pajutusi kažką negero, iš kito kambariom atskubėjau drauge su savo doge Bagi. Įsibrovėlio elgesys akimirksniu pasikeitė, ir jis, kuo “nuoširdžiausiai” atsiprašinėdamas, ėmė trauktis atatupstas laukujų durų link. Aptriušusios striukės rankovėje jis slėpė kažkokį ilgą kietą daiktą… Dar tą pačią dieną sužinojome, kad tas pats vyriškis, grasindamas smurtu, mėgino švarinti kelias miestelio, kuriame gyvenome, parduotuves.

Nuotraukoje Dotty Dame Kantata (1995 – 2005)

Dogas – stabilios psichikos šuo. Todėl nereikia jo varyti į kitą kambarį, atėjus svečiui. Keturkojis asmens sargybinis kiekvieną akimirką gali būti šalia. Jis leisis paglostomas jūsų draugo (jei tik jūs tam neprieštarausite) ir taps patikimu gynėju ištikus pavojui.

P. S. Šiame rašinyje aprašyta Pilka buvo mano mylimos dogės – Dotty Dame Kantata mama. Per dešimtmetį, kuris prabėgo nuo anų laikų, vokiečių dogai nedaug tepasikeitė: pakito, ištobulėjo jų eksterjeras, tačiau ŠIRDIS liko tokia pati –  narsi ir ištikima.