KAIP MEDICINOS MOKSLŲ DAKTARAS ŠUNŲ MARĄ GYDĖ

Nuotraukoje Algimantas Šimkus

Medicinos mokslų daktaras ALGIMANTAS ŠIMKUS, buvęs Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos klinikos docentas, o dabar – individualios įmonės „Therapia scientifica“ Kaune vadovas, mielai sutiko papasakoti mūsų svetainės lankytojams apie tai, kaip kadaise „netyčia“ atrado šunų maro gydymo būdą. Pono A. Šimkaus „sąskaitoje“– net keletas mokslinių išradimų bei racionalizacijų, padedančių sveikti žmonėms. Norisi pridurti, kad gerbiamas docentas nestokoja meilės gamtai ir turi pasakotojo (rašytojo) talentą.

A. Šimkus: „Lietuvos žmonės pasakoja, kad Kūčių naktį gyvuliai ima kalbėti žmonių kalba. Manau, kad jie turi ką papasakoti. Artėjant Kūčioms tai prisiminiau ir nutariau pasidalinti savo bendravimo su gyvūnais ir veterinarais patirtimi“.

 

 

Daktaro Mirta

„Mūsų kalytė Mirta buvo nedidelė, trumpaplaukė, bet labai graži. Juoda, su baltos spalvos krūtinėle, kojytėmis, snukučiu ir uodegos galiuku, rudais žandukais ir rudomis dėmelėmis virš antakių. Lietuvos kiemsargių veislės. Tiesa, toks trijų spalvų derinys būdingas Šveicarijos kalnų ganyklų šunų – zenenhundų palikuonims. Žmona ją dar visai jaunutę nupirko Žaliakalnio turgaus prieigose už 5 rublius. Užaugusi ji buvo labai protinga, drausminga ir pareiginga, saugojo mūsų vaikus. Bet štai po kelerių metų Mirta susirgo. Ėmė labai krenkšti ir kosėti. Įtariau, kad ji bus paspringusi kaulu. Nuvežiau konsultacijos į Veterinarijos akademiją. Užėjome pas gydytoją veterinarę.

Tai buvo labai tvarkinga, bet griežta moteris. „Būkite maloni, pakonsultuokite mano kalytę. Ji jau porą dienų labai krenkščia ir kosti. Manau, kad ji paspringo kaulu“

“Koks šuns adresas?” – paklausė gydytoja.

“Partizanų g. 110”.

“Tai ne mūsų rajonas, veskite į Žaliakalnio šunų polikliniką”.

“Žinote, aš esu Kauno medicinos instituto Vidaus ligų katedros docentas, gal jūs galėtumėte ją pakonsultuoti, atsižvelgiant į mūsų mokslo įstaigų bendradarbiavimą?”

“Gerai. Sėskite ir paimkite šunį ant kelių”.

Čia gydytoja priėjo ir įstatė Mirtai į užpakalį termometrą. Dėl to ji labai įsižeidė ir pradėjo smarkiai spurdėti, bet aš ją tvirtai laikiau ir temperatūra buvo išmatuota. “Temperatūra – 39 laipsniai. Normali šunų temperatūra būna iki 38. Taigi, nors Jūs ir esate docentas, turiu pasakyti, kad jūsų šuo visai ne paspringęs kaulu, o serga šunų maru“. Tuo metu duris pravėrė kažkoks žmogus. Nespėjo jis uždaryti durų, kaip Mirta, įsižeidusi dėl temperatūros matavimo, spruko iš kabineto. Aš ją nusivijau, bet ji jau bėgiojo manieže tarp daugybės arklių, matyt, atvestų tikrinti sveikatos. Kadangi šaukiama ji pas mane nėjo, turėjau ir aš bėgti į tą maniežą ir ją gaudyti. Tai buvo gana pavojinga. Laimė, kad tie arkliai elgėsi ramiai ir mūsų nespardė. Pro šalį ėjo akademijos darbuotojas. Jis pasakė: “Pirmąkart matau, kad kažkas vestųsi šunį į Veterinarijos akademiją be pavadėlio”. Pagaliau sugavau Mirtą ir mes sugrįžome pas gydytoją“.

Lauros Udraites veterinarijos klinikos surengtoje gyvūnų šventėje propaguotas ir keturkojų skiepijimas.

Netikėtas atradimas

„Veterinarė paskyrė Mirtai tetraciklino, gama-globulino injekcijas ir dar kažkokį nesteroidinį vaistą nuo uždegimo. Tačiau darėsi vis blogiau. Kitą dieną jau Mirta vos paėjo, pradėjo klupti, svyruoti. Supratau, kad nieko daugiau nedarant, šuo bus prarastas. Žinojau, kad šunų marą sukelia virusas. Jis sukelia virusinį encefalitą. O kas, jei palikti tą virusą sau ir galingais priešuždegiminiais vaistais – gliukokortikoidais, pavyzdžiui, prednizolonu, neutralizuoti smegenų uždegimą? To nebuvo parašyta tuometiniuose veterinarijos vadovėliuose, bet pasirinkimo neturėjome. Paskyriau prednizoloną ir Mirta per keletą dienų pasveiko. Taip išmokau gydyti šunų marą“.

Kodėl verta gydyti šunis

„Netrukus turėjo vykti TSRS endokrinologų konferencija. Labai norėjau į ją patekti, bet tai buvo įmanoma tik gavus vieno iš organizatorių –  Kazanės medicinos instituto endokrinologijos katedros profesoriaus V.V.Talantovo – protekciją.  Tuomet su kitais miestais buvo galima susiekti tik automatiniu telefono ryšiu. Bet man niekaip nepavyko prisiskambinti į Kazanę.

Paskambinau pirmai pasitaikiusiai tarpmiestinio telefono ryšio telefonistei ir pasakiau: „Čia jus trukdo vienas Kauno medicinos instituto Vidaus ligų katedros docentas. Aš gydau suaugusius ir šunis, o mano žmona – vaikus. Gal galime jums kuo nors padėti, bet, būkite gera, sujunkite mane su Kazanės medicinos institutu”.

“Gerai, – sako, – mano Pifas serga šunų maru, atvykite pas jį”, – ir pasakė adresą. O telefono ragelyje pasigirdo balsas: „Kazanskij medicinskij institut! Slušaem vas (Kazanės medicinos institutas. Klausome jūsų)“.

Taip per Pifą užsirašiau į konferenciją. Tuoj pat nuvykau pas jį į namus ir paskyriau jam vaistų, analogiškų tiems, kuriais gydžiau Mirtą. Po poros dienų paskambinau jo šeimininkei ir pasiteiravau apie Pifo sveikatą. Šeimininkė atsakė, kad Pifas jau sveikas. Sėdi ant palangės ir žiūri į kiemą. Kartais verta gydyti ir šunis. Beje, apie šunų maro gydymą prednizolonu dabar jau rašoma ir veterinarijos vadovėliuose“.

Dėkojame gerbiamam docentui už leidimą mūsų svetainėje skelbti šį jo rašinį.