Docentas Algimantas Šimkus

Linksmas pasakojimas apie tai, kaip “Lietuvos kiemsargių veislės” atstovę gydė žymiausi žmonių medikai beveik prestižinėje Kauno miesto ligoninėje. Tai jau antra istorija, kuria su mūsų tinklapiuko skaitytojais pasidalina Medicinos mokslų daktaras ALGIMANTAS ŠIMKUS, buvęs Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos klinikos docentas, o dabar – individualios įmonės „Therapia scientifica“ Kaune vadovas. Mirtos istorija pamokanti: gal kaip tik šiuo metu jūsų šuo šlubuoja, o gydytojai negali nustatyti ligos? Atminkite: tomis pačiomis ligomis gali sirgti beveisliai ir kilmingi šunys, tarnybiniai vokiečių aviganiai ir dekoratyviniai Jorkšyro terjerai, didžiuliai vokiečių dogai ir mažytės maltezės… Tad verta paskaityti… 

“Turėjome nedidelę Lietuvos kiemsargių veislės kalytę Mirtą.   Ji buvo labai graži, juoda su baltos spalvos krūtinėle, snukučiu, kojytėmis ir uodegos galiuku bei rusvai-geltonais papuošimais. Mėnesį laiko buvau kursuose Maskvoje.  Sugrįžęs į Kauną radau ją sergančią. Mirta vaikščiojo tik trimis kojomis. Ketvirtąją, dešinę užpakalinę nešiojo pakėlusi, pusiau sulenktą. Aplinkiniams namo gyventojams, žinoma, vaizdas buvo nekoks: medicinos mokslų kandidato, Kauno medicinos instituto docento šuo vaikšto tik trimis kojomis. Tiesiog šeimininko kompromitacija. Tuomet pasiėmiau Mirtą ir nuvežiau ją į Lietuvos Veterinarijos akademijos ambulatorinį skyrių. Mus priėmė, nežiūrint į tai, kad priklausėme kitai, Žaliakalnio šunų poliklinikai.

Išsukta ar neišsukta koja?

Įėjome į kabinetą, kuriame sėdėjo tokia gana abejinga veterinarė-terapeutė. Aš kreipiausi į ją: „Būkite maloni, pakonsultuokite mano kalytę Mirtą. Jai paralyžiavo koją“. Veterinarė tik žvilgterėjo į Mirtą ir pasakė: „O kodėl jūs galvojate, kad jos koja paralyžiuota? Ji greičiausiai yra išsukta. Todėl jums  reikalinga ne mano, o chirurgų konsultacija. Eikite pas juos“.  Nuėjome į chirurgijos kabinetą. Ten chirurgų buvo net trys, visi jauni solidūs vyrai. Jie vieningai pareiškė, kad Mirtai koja ne paralyžiuota, bet išsukta. Ją reiktų ištiesinus sugipsuoti, bet kadangi koja buvo išsukta seniai, prieš mėnesį, tai dabar jau to daryti negalima.  „Kolegos, – sakau aš, – o gal koja paralyžiuota? O gal galima būtų padaryti jos klubo  sąnario rentgenogramą, kad įsitikinti, jog koja tikrai išsukta?“. Vienas iš jų, gal ir suabejojęs kojos išsukimu, sako: „Kojų rentgenogramą, žinoma, būtų galima padaryti, bet dabar mūsų rentgeno laborantė atostogose“.  Pamačiau, kad šioje įstaigoje jau, matyti, nieko nelaimėsime. Pareiškiau kolegoms-veterinarams, kad tuomet važiuosime į žmonių ligoninę, tik paprašiau paaiškinti, kaip reikia šunį pasodinti, darant klubų sąnarių rentgenogramas. Jie man tai maloniai parodė.

Žmonių ligoninėje

Tada su Mirta nuvykome į – Kauno II klinikinę žmonių ligoninę, kurioje tuomet dėsčiau vidaus ligas Kauno medicinos instituto studentams.

Susiradau pintą krepšį, į jį įsidėjau Mirtą. Kad nesimatytų, uždengiau ją paklode ir nusinešiau į rentgeno skyrių pas pažįstamą laborantę. Paprašiau, kad padarytų Mirtai klubų sąnarų rentgenogramą. Laborantė pasakė, kad šiuo metu bijanti daryti, nes skyriuje laukiama komisijos iš Maskvos. Iš tikrųjų, skyriaus vedėja gydytoja S. Žakienė susirūpinusi vaikščiojo koridoriumi ten ir atgal, laukdama komisijos. Laukėm, laukėm, o komisija nesirodė. Mirta ėmė veržtis iš krepšio. Tuomet, susitarę su laborante,  slaptai ir skubiai jai padarėme nuotrauką, niekas neaptiko. Pasodinome, kaip nurodė veterinarai, ir rentgenograma išėjo visai gerai. Mirtą nunešiau pas chirurgą D. Obelenį. Jis apžiūrėjo jos kojas ir pasakė, kad šunį dėl kojų išsukimo konsultuoja pirmą kartą, bet jokių dešinės užpakalinės kojos išnarinimo požymių neranda. Tada rentgenogramą  nunešiau konsultuoti rentgenologui gydytojui       S. Bulanavičiui. Jis taip pat pasakė, kad šuns kojų rentgenogramą žiūri pirmą kartą, bet sąnarių išnirimo požymių nemato. Tuomet nuvykome pas vieną patyrusią, vyresnio amžiaus neuropatologę konsultuotis dėl kojos paralyžiaus. Ji šiaip taip patikrino Mirtos refleksus, bet pasakė, kad  šunų niekada nėra konsultavusi ir kad nežinanti, kaip, pavyzdžiui, patikrinti tos kojos jautrumą. Pasakiau, kad manau, jog taip kaip žmogui – duriate su adata ir žiūrite, kaip šuo reaguoja. Ji taip ir padarė. Mirta griebė ją už rankos, bet neįkando. Tuo apžiūra ir baigėsi. Neuropatologė dėl diagnozės nieko aiškaus nepasakė. Po visų konsultacijų man susidarė įspūdis, kad Mirtos koja neišsukta.

Vynas – vaistas?

Šėldami susižeisti arba susirgti gali tiek kilmingi, tiek beveisliai keturkojai bičiuliai. Nuotraukoje vokiečių dogas. Nuotraukos autoriai „Justfoto“.

Baigus konsultacijas poliklinikoje su Mirta krepšyje jau leidomės į pirmą aukštą link išėjimo iš ligoninės. Tuo metu mus pasivijo kokia tai man nepažįstama ligoninės medicinos seselė. Ji mus sustabdė ir pasakė, kad jau visa poliklinika žino, kad čia konsultuojamės dėl Mirtos kojos. Prisistatė kaip šunų specialistė ir pasakė, kad iš to, ką ji girdėjo iš konsultavusių Mirtą gydytojų, tai jos koja yra neišsukta, bet paralyžiuota. Patarė duoti jai vyno „Kagor“, pusiau praskiesto su kava, nuo ko ji pasveiks. Padėkojau. Po to visur ieškojau „Kagoro“, bet tuo metu jo niekur nebuvo. Po kiek laiko Mirta palaipsniui pasveiko ir be „Kagoro“. Matyti, jai buvo kojos parezas dėl liktinių reiškinių po prieš kelis metus persirgto šunų maro. Mirta vėl ėmė vaikščioti visomis keturiomis kojytėmis, net nešlubuodama, tik jos buvo kiek silpnesnės. Ji jau nebegalėjo, kaip anksčiau, atidaryti kambario durų pašokdama į viršų ir ore paspausdama letenėle jų rankeną, bet praktiškai liko sveika. Žmonių gydytojai buvo teisūs”.