Gyvūnų terapijos galia: mitas ar tikrovė?

Bobteilas ir berniukas

“Greitoji pagalba” kenčiantiems ir sergantiems

Nevaikštantys pradeda vaikščioti, nesišypsantys – garsiai  kvatoti, pasveikstama nuo vėžio

Gyvūnai gydo kūno ir sielos žaizdas, koreguoja elgesio sutrikimus, o kartais gali “perimti” šeimininkams gresiančius sunkius ar mirtinus susirgimus. Tai tvirtina užsienio mokslininkai, o jiems pritaria daugelį panašių atvejų savo akimis stebėjusi plungiškė kinologė, bobteilų augintoja Ana Liutikienė.

Iš praeities ūko

Pasaulio mokslininkai jau senokai pripažino, kad gyvūnai gali “dirbti” ne tik slaugytojais bei dvasinių kančių palengvintojais, bet ir savotiškais terapeutais.

Tačiau gyvūnų terapijos užuomazgos bei jos veikimo mechanizmo paaiškinimas slypi  žiloje senovėje, pačiose žmonijos ištakose. Kokius medikamentus, kokias “ligonines” turėjo mūsų tolimi protėviai? Kailiais išklotas urvas, šalimais rusenantis laužas ir žynys, šokantis monotonišką “ligas nuvaikantį” šokį. Dar – keletas prijaukintų gyvūnų. Tai viskas, ką turėjo pirmykštis Homo Sapiens. Bet ar tai mažai? Žiūrėjimas į jaukią laužo liepsną nuteikia raminančiai, žynio šokį galima pavadinti pirmąja pasaulyje meno terapija. O gyvūnai, net ir patys to nežinodami, padėdavo pasveikti savo šeimininkams. Įsivaizduokim: sunkią traumą patyręs pirmykštis medžiotojas iš kovos su laukiniais žvėrimis ar priešais namo pargabenamas žirgu. Šiek tiek pasitaisęs medžiotojas neleisdavo sau ilsėtis ir iš paskutiniųjų sėsdavo ant keturkojo – juk reikėjo prasimanyti maisto. Ir imdavo sveikti, nors nežinojo ir negalėjo žinoti, kad po daugelio tūkstantmečių mokslininkai nustatys: žirgo ėjimo ritmas puikiai dera su žmogaus ėjimo ritmu, todėl jojimas (net jei žmogų kažkas prilaiko) padeda smegenims atkurti judesių valdymo funkcijas, pavyzdžiui, prarastas po smegenų traumos. Jojant geriau atkuriami ar išvystomi motoriniai sugebėjimai, pagerėja dėmesio koncentracija, asmeninės vertės ir galios suvokimas. (Vėliau šis gydymo būdas buvo pavadintas hipoterapija).

Kaip sustiprinti imunitetą

Nustatyta, kad gyvūnai gydo psichikos sutrikimus, paspartina įgimtomis psichikos ligomis sergančiųjų protinio bei emocinio vystymosi eigą, o sunkiomis somatinėmis ligomis sergantiems pacientams suteikia motyvaciją sveikti.

Taip pat tyrimais įrodyta, kad žmogaus imuninės sistemos funkcionavimo kokybė labai priklauso nuo jo emocinės būklės. Tad nenuostabu, jog bendravimas su kita gyva būtybe, jos atsidavimas, tyli užuojauta padeda pasveikti. Užsienio literatūroje aprašyta daugybė atvejų, kai gyvūnai padėjo įveikti regis neįveikiamas ligas. Tačiau užuot rėmęsi svetimų šalių pavyzdžiais, paieškokime jų Lietuvoje.

Gyvūnų terapijos sostinė

Šunų terapijos sostine, matyt, galime laikyti Plungę. Ilgiau nei dešimtmetį gyvūnų terapiją propaguojanti Plungės šunų mylėtojų klubo prezidentė Ana Liutikienė pasakojo keturkojų sugebėjimus pastebėjusi seniai. “Buvo, regis, 1997 metai. Paskambino invalidų draugijos pirmininkė ir paprašė surengt neįgalių vaikučių ir keturkojų susitikimą, – pasakojo Ana. – Į parapijos salę susirinko apie 30 vaikų su tėvais. Vieni neįgaliųjų vežimėliuose, kiti – tėvams ant rankų. Iš pradžių tik atsakinėjome į vaikų ir tėvų klausimus. Paskui nutarėme rizikuoti: iš visų į susitikimą atvestų keturkojų išrinkome 5 pačius draugiškiausius ir kantriausius ir paleidome į salę. Kol vieni ir kiti džiaugėsi bendravimu, stebėjau vaikų žvilgsnius. Ir koks buvo netikėtumas, kai išvydau vaikų žvilgsnius. Tarkime, vaikas serga Dauno sindromu. Iš tokių mažųjų veidų kartais nesuprasi, apie ką jie mąsto. O čia staiga veiduose išryškėjo susidomėjimas ir drauge buvo aišku, matyti, kad mažieji džiaugiasi, kažką mąsto.”

Koreguoja elgesį, gydo depresiją

Kitąkart – prieš 14 metų – ponia Ana turguje pardavinėjo jos veislyne išveistus šuniukus. (Tais laikais interneto ir kitų galimybių pranešti apie pagausėjusią keturkojų šeimyną nebuvo). Prie Anos, stumdama vežimėlį su 5-6 metų neįgaliu berniuku, privažiavo jauna mama. Netikėtai ponios Anos bobteilų veislės kalytė prišoko prie vaiko, pakišo savo gauruotą galvą po jo ranka, tarsi prašydama glostyti. “Vaiko veidą perkreipė keista grimasa, o mano širdis į kulnis nukrito, – pasakojo Ana. – Maniau, kad jį išgąsdinome. Tačiau tą akimirką jo mama ėmė entuziastingai rėkti: “Veizėkit, veizėkit – jis šypsojosi!” Supratau, kad grimasa berniuko veide reiškė džiaugsmą, o iš mamos reakcijos tapo aišku, kad jis laimingas būdavo anaiptol ne dažnai”.

Tada ir prasidėjo: Plungės šunų mylėtojų klubo komanda su keturkojais ėmė nuolat lankyti vaikų namų auklėtinius, neįgalių vaikučių vaikų darželį, daugiavaikes ir neįgalius vaikus auginančias šeimas. Moteris tikina, kad buvo gera matyti, kaip keičiasi su gyvūnais bendraujantys žmonės. Viena psichologinių problemų turėjusi, sunkaus elgesio vaikų namų auklėtinė, bendraudama su gyvūnais,  atsikratė ją slėgusios įtampos, liovėsi muštis su bendraamžiais, ėmė lankyti pamokas ir klausyti auklėtojų. Kitas po traumos vežimėlyje sėdėjęs berniukas pradėjo vaikščioti tik tada, kai jam buvo atvestas šuo. “Tu gali jį pavedžioti”, – tiek tebuvo pasakyta vaikui, kuriam gydytojai seniai buvo rekomendavę stotis, tačiau įveikti save jam trūko drąsos.

Beveik mistika

  1. Liutikienė tikina pastebėjusi, kad vyresni žmonės iš bendravimo su gyvūnais dažnai tikisi nerealių stebuklų. Kartą keturkojus nuvežus susitikti su senelių namų auklėtiniais, pastebėtas nemalonus dalykas: senukai, kurių dalis gyvūnų galbūt niekada nė nemylėjo, ėmė vienas per kitą tempti prie savęs šunis, prievarta juos glausti prie skaudamų vietų ir laukti, kol stebuklingai nurims skausmas. Anot pašnekovės, šunys nesuprato, kodėl jie negali su žmonėmis bendrauti, o turi tupėti prievarta suspausti tarp kelių, kad neva pašalintų sąnarių skausmus. Anot, pašnekovės, tai visiškai klaidingas gyvūnų terapijos suvokimas, ir po tokių “seansų” ir šunys pervargdavo, ir seneliams nelabai padėjo. Vaikai gyvūnus priima kitaip- nuoširdžiau, todėl ir poveikis didesnis.

Kita vertus, glaudžiai su gyvūnais bendraujančiose šeimose pasitaiko beveik mistinių atvejų. “Pažįstu Suomijoje gyvenančią moterį, kurios sūnus serga vėžiu. Veislyną turinti moteris laiko 8 šunis, jos sūnus su jais nuolat bendrauja. Net medikai stebisi, kad sunki liga neprogresuoja.” Anot pašnekovės, būta atvejų, kai šeimoje auginami šunys tarsi perimdavo šeimininkams grėsusią ligą. “Žinau atvejį, kai keturkojis šeimos numylėtinis žuvo nuo staigaus diabeto priepuolio, o šiek tiek vėliau paaiškėjo, kad šeimininkų sūnus serga šia liga. Gali būti, kad gyvūnas, su kuriuo berniukas ypač artimai bendravo, tarsi perėmė šeimininko negalią, ir ji pasireiškė vėliau. Mistika ar ne, tačiau vienas mūsų šuo iš mano vyro “perėmė” parodontozę. Medikai ilgai negalėjo išgydyti klibėjusių artimojo dantų, tačiau kai vyras pasveiko, parodontoze susirgo mūsų vienas šuo. Dabar gydome jį”. Anot A. Liutikienės, gyvūnų terapijai galima panaudoti ir voljere gyvenančius šunis, jei su jais bus bendraujama. Tačiau mylimo šeimininko ligą galėtų perimti tik namuose auginamas ir nuoširdžiai mylimas gyvūnas, kuris turi galimybę nuolat būti šalia žmogaus ir į meilę atsakyti tuo pačiu.

Daiva Norkienė, spausdinta žurnale „Moters savaitgalis“.