Vilkas vardu Mauglis

Lietuvos šviesuolio, medžiotojo ir kinologo Broniaus Jurgelevičiaus šeima pavargo, tačiau gyvenimo būdo nekeičia. Didžioji pono Broniaus gyvenimo dalis prabėgo gamtoje tarp įvairių laukinių ir naminių gyvūnų. O vilkams savo širdyje Bronius skyrė ypatingą vietą ir su jais drauge jau daugelį metų.

X Paradinė ir neparadinė pusės

X Aukų dėžutėje – kiaušiniai

X Į pasimatymus – su vokiečių aviganiu

X Kam patinka vilkų koncertai

X Ištikima it šuniukas stirna

X Kaip moteris šėrė šernus

X Vienintelė Lietuvos medžiotoja

X Užpuolė nuosavas vilkas

Bronius Jurgelevičius vilką gali ne tik paglostyti, bet ir paprašyti, kad šis parodytų dantis.

Paradinė ir neparadinė pusės

“Žiūriu, manęs link bėga šernų būrys apsiputojusiais snukiais. Maniau, viskas jau man, tačiau žėriau jiems miltų kibirą į akis – ir į kojas”, – apie savo nuotykius prižiūrint vyro “ūkį” pasakojo Lietuvos televizijos Lietuvos šviesuoliu 2005 tituluoto B. Jurgelevičiaus žmona Marytė.

Karpiškių kaimas Varėnos rajone pagarsėjo privačiu žvėryneliu, į kurį skuba ekskursijos, o garsas apie šeimininkų šilumą ir svetingumą pasklidęs ir už šalies ribų.

“Mielas Broniuk, pasirodo, ne veltui aš tave auklėjau ir mokiau, nes matau, kad tapai tikru Lietuvos šviesuoliu, globodamas laukinius žvėris bei paukščius”, – svečių knygoje įrašė vilkų augintojo auklėtojas Romualdas Arlauskas.

 

 

 

 

“Ponas Broniau, jūsų nuostabi šeima, jūs esate pavyzdys, kaip reikia mylėti gamtą, jūs gelbstite ne tik žvėris, bet ir pamaloninate žmonių sielas. Sėkmės”, – ten pat pažymėjo su būriu dragų atvykęs tuometis Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vadas Brigados generolas Arvydas Pocius.  “Nuostabi dovana gimtadienio proga – bendravimas, pažinimas, pajutimas. Ačiū. Sėkmės”, – sodybos šeimininkui dėkojo generolo žmona. N. Pocienė. Tų įrašų pilna knyga. Būta svečių ir iš Amerikos, ir Izraelio, ir … Mokyklų autobusai vaikų atveža ir iš Lietuvos, ir iš kaimyninės Lenkijos. Svečių knygoje vienas vaikų nupiešė saulutę, kad ši šildytų gerumu spinduliuojančius šeimininkus. Tačiau tai – tik “paradinė” gyvenimo gamtos apsuptyje pusė.

Aukų dėžutėje – kiaušiniai

Kinologas 5 suaugę vilkai ir trys mažyliai – Mauglio ir Pumos vaikai.  Kiekvienam suaugusiam vilkui kasdien tenka po 3 kilogramus mėsos. Dar lapės, Amerikos gyventojai meškėnai, korsakai, kelios šernės su mažyliais, antys, povai, fazanai, karveliai, dekoratyvinės vištaitės… Du taksų veislės šuniukai, ir katės, ir su dukra Laura iš sostinės pasisvečiuoti atvykęs baltas kurčias katinas.  Mėginu suskaičiuoti B. Jurgelevičiaus žvėrynėlio gyventojus…

“Lietuvoje daugiausia vilkų sumedžiojau – 22 per visą savo gyvenimą. O apie 40 vilkiukų iš lizdų išėmiau. Organizuodavau medžiokles, dirbau jėgeriu. Dabar žvėris globoju. Gal taip išperku  savo kaltes?” – pasakoja B. Jurgelevičius ir prisimena, kaip vienam turtuoliui už jokius pinigus nesutiko parduoti šerniuko, nes šis ketino per puotą iškepti jį ant laužo. “Draugų nevagau ir kitiems neatiduodu”, – paaiškino šeimininkas, kuris žvėrynėlio išlaikymui paaukoja visą pensiją ir tai ką gauna iš gerų žmonių paramos. Už dyka čia kasdien atvykstantys ekskursantai pinigų nemoka. O ant vieno gyvūnų voljero kabanti aukų dėžutė … tuščia. Ne, ne tuščia – joje kiaušinius neseniai sudėjo kažkos girių paukštukas.

Į pasimatymus – su vokiečių aviganiu

“Ar Marytė nepyksta, kad tiek gyvūnų užgyvenote?” – klausiu susėdus medžioklės trofėjais nukabinėtoje svetainėje. “Nelabai patenkinta, bet turi iškęsti, – šypsosi Bronius, kuriam dėl sužalotos rankos rūpintis ūkiu nėra lengva. – Ranka lūžo prieš 1,5 metų. Ištvėriau tris operacijas, mat po pirmosios nevaldžiau pirštų, po antrosios – paslydau žiemą ir atsinaujino trauma”.

O viskas nutiko taip: sodyboje vienas vyriškis užsilipęs ant kopėčių benzininiu pjūklu pjovė medį. “Tas kopėčias, kad nenuslystų, laikėme mudu su žmona. Bijojome, kad griūdamas medis nesulaužytų pastato stogelio, todėl jį tokiame aukštyje ir pjovė – ne visą iškart, o dalimis. Staiga pusė medžio susvyravo ir griuvo tiesiai į mūsų pusėn. Laimė, tas vyras su veikiančiu pjūklu ant mūsų nenubildėjo – būtų perpus perpjovęs. Žmonai nieko nenutiko, o man ir šonkauliai lūžo, ir rankos atviri lūžiai”, – prisipažino Bronius, su gyvūnais gyvenanytis nuo mažumės. Tačiau Marytė atvirauja nė nenujautusi, kas jos laukia su gyvūnų mylėtoju.

“Tuokėmės 1973 metais. Marytė buvo mano bendraklasė, pirmūnė, kuriai priskyrė globoti išdykusį ir todėl prasčiau besimokantį berniuką, tai yra mane. Globoja iki šiol. Jau 36-erius metus. Tiek laiko vienas kitą iškentėme. Na, juk tekėdama turėjo suprasti: jei vaikinas į pasimatymus važinėja pasiėmęs vilkinį šunį, tai nesiskirs jis su gyvūnais už jokius pinigus”, – juokėsi Bronius.

Marytė šypsojosi šiek tiek santūriau: “Dabar visoms pasakyčiau: jei draugas į pasimatymus vežasi šunį, pagalvokite, kas bus toliau… Mano kita stichija: mėgstu gėles (iš tiesų kieme keletas išpuoselėtų gėlynų –red.), groju akordeonu. Kai atsikraustėme į šią mano paveldėtą sodybą, būdavo, aš gėles sodinu, o po savaitės kitos jų nebėra – paukščiai palaidi po kiemą vaikščiodavo ir iškapstydavo. Dabar paukščiai aptverti, tačiau kieme palaidi taksiukai. Tai vienas maisto atsargas užkasė mano gėlyne. Jei būtų tai padaręs tarp didelių daugiamečių gėlių, dar nieko, tačiau jis pasirinko pačias gležniausias ir trapiausias”.

Pilnaties naktimis prasideda vilkų koncertai, o dieną jie atrodo jaukūs ir ramūs

Kam patinka vilkų koncertai

Kaip ir šeimininkas, žvali, itin jaunatviškai atrodanti Marytė tvirtina, kad virdamas bendrame katile, sausas neliksi. Ir vis dar su šypsodamasi priekaištingai linguoja galva: “Mes gyvename dėl jų, dėl gyvūnų, o tai man nepatinka. Ir tų gyvūnų daugėja. Mums žmonės sužeistus atveža, net neklausdami, ar turime lėšų juos išauginti. Bronius priima, neatsisako – juk neleisi gyvūnui mirti. O kodėl nesirūpina tie, kurie suranda? O jei jau atvežė mums, tai gal bent prižiūrėti ir šerti savo rastinuką tegu važinėja? Antai viena 3 dienų stirnaitė kas mėnesį mums kainuodavo po pusantro šimto litų: už tiek reikėjo jai pirkti pienuko. Mums ir asilus siūlė, ir ponį. O vėliau paaiškėjo, kad ponis atiduodamas, nes labai spardėsi. Gerai kad nepriėmėme, nes čia gausu lankytojų, piktas arkliukas galėjo ir ką sužeisti. Kartais galvoju, kada baigsis tas filmas, ar aš čia sapnuoju? Visi žmonės iš miesto pailsėti važiuoja į kaimą – pasideginti sode, šašlykų išsikepti. O aš atvirkščiai – pailsiu grįžusi į savo butą Varėnoje. Ten geriau ir išsimiegu. Juk dienomis čia pilna ekskursijų, ypač daug vaikų… Moksleiviai iš kaimo dažniausiai sukalbami, o miestiečiai ….”Bronius pritaria: “O miestiečiai įsigeidžia, kad priversčiau vilką loti ir panašių dalykų užsimano”.

O naktimis, kai nutyla ekskursijų šurmulys, prasideda koncertas. “Pilnaties naktimis vilkai staugia kas valandą, dažnai klykia povai. Tolokai gyvenantys kaimynai teiraujasi, kaip mes išsimiegame. Bet jei kas valandą užstaugia dešimt vilkų, tai kaip galima miegoti? Kad negirdėčiau, kišu galvą po pagalve, bet tenka išlįsti, nes pasidaro karšta ir trūksta oro. Tada galvoju: “Kad jūs uždustumėt ten bestaugdami”, – dalinasi įspūdžiais marytė, o Bronius tikina, kad jo ausiai tokie naktiniai garsai – malonūs.

Ištikima it šuniukas stirna

Kad Marytė nemyli gyvūnų, visiška netiesa. Ji sako, kad tik vyras nežino, kokios gėlės žydi jos darželiuose ir kiek jų, o štai ji visada žino, iš ko susideda Broniaus ūkis, kiek ir kada gimė vilkiukų, šerniukų. Mums besklaidant vilkų su mažyliais nuotraukas, Marytė svajingai ištaria: “Gražūs. Ir kaip galima tokių nemylėti? O kaip nuostabiai tėtė vilkas rūpinasi savo vaikais: pats bus neėdęs, tačiau geriausius mėsos gabalus nuneš mažyliams, o tik tada užkąs pats. Mama tik žindo mažylius, o juos maitina ir auklėja tėvas”. O stirnaitė Likutė buvo Marytės numylėtinė. Moteris virino stirnaitei pienelį ir girdę tarsi kūdikį. Kai Likutei kambaryje ant lakuotų grindų tapo slidu, šeimininkai jai kieme padarė pastogę. Likutė užaugo, tačiau Marytę ji laikė savo mama. Sekiodavo iš paskos, o šeimininkei užsidarius viduje, graudžiai cypdavo. Kai Marytė išeidavo grybauti, Likutė sugebėdavo nepastebėta prislinkti. “Pajusdavau, kad už nugaros kažkas mane stebi, atsigręžiu – nieko. Vėl atsigręžiu – ir vėl nieko. Stirnaitė prisiartindavo nepastebėta. Kartu eidavome tvarkyti kapų. Kai uždarydavau vartelius ir jos nepakviesdavau, Likutė cypdavo nusiminusi. O kartą buvo atvejis: ėjau žvyrkeliu link plento – pasitikti autobusu grįžtančio vyro. Žiūriu, žmonės iš pro šalį važiuojančių automobilių žiūri ir šypsosi. Apsižiūrėjau – gal kelnės praplyšusios ar drabužiai sutepti. Juk ne be priežasties iš manęs juokiasi. Ir staiga atsigręžusi pamačiau, kad patyliukais išsėlinę iš sodybos paskui mane žygiuoja taksas ir stirnaitė. Tokia gatve traukianti trijulė tikrai turėjo būti juokinga”, – juokėsi pašnekovė.

Kaip moteris šėrė šernus

Broniui gulint ligoninėje,  gyvūnais turėjo pasirūpinti jo pati. Marytė pasakojo: “Nunešiau šernams vandens, o jie stovi, net nesiartina. Galvoju, reikia paduoti miltų. Kai įėjau į aptvarą antrą kartą, jie pasiskleidė lanku ir putotais nasrais lekia tiesiai į mane. Galvojau, dabar jau baigta. Prisiminiau, kad puolančiam žvėriui negalima atsukti nugaros, todėl greit sumečiau planą: žėriau miltus jiems į akis, mečiau kibirą ir pasprukau iš voljero. Maniau, kitąkart vidun tikrai neisiu, maisto per tvorą iš viršaus nuleisiu. Laimė, vienas pažįstamas paaiškino, kad šernai, užuodę miltus, pas mane skubėjo tiesiog paėsti. Ir, žinoma, labai nustebo, kad šeimininkė, užuot kaip pridera pašėrusi, miltus jiems ant galvų suvertė. Ir pas vilkus voljeran įeinu, jei labai reikia, ir šerną per tvoros virbus paglostau. Tačiau taip kaip vyras su jais bičiuliautis neinu. Ir nesuprantu, kam jam reikia tą vilką glostyti ar pakėlus pirštais lūpas rodyti jo dantis. Juk gyvūnas yra gyvūnas, neaišku, kas jam užeis”, – lyg juokavo, lyg priekaištavo M. Jurgelevičienė.

O Bronius (geraširdiškai juokdamasis) “pasiguodė”: “Man Marytę ilgai reikės kentėti, nes jos bobutė mirė 104 metų ir tai būtų ilgiau išgyvenusi, protinga buvo, guvi, bet dėl kaulų retėjimo keliskart lūžo dubens kaulai… O žmonos mama ir šiandien gyva, jai 82-eji”. Vyro hobius ištverti, matyt, teks ir poniai Marytei. Tačiau tai, kad žvėrynėlio išlaikymas ryja šeimos pajamas, o lankytojų kasdien pilni namai, moteriai nelabai patinka. O paremiančius šviesuolio šeimą suskaičiuotum ant rankų pirštų.

Vienintelė Lietuvos medžiotoja

Jurgelevičių dukrai Laurai liepą sukaks 34 metai. L. Jurgelevičiūtė gyvena Vilniuje, baigusi teisės mokslus, vadovavo vienam iš sostinės kazino, dabar triūsia žurnalo “Lietuva pristato” redakcijoje viešųjų ryšių specialiste, buvo šio žurnalo vyriausiąja redaktore.

Išvaizdi, drąsi, energinga, pasitikinti savimi – tokią Laurą mato kolegos ir pažįstami. Puikiai šaudo ir yra bene vienintelė Lietuvoje medžiotoja. Savaitgaliais atskubėjusi į sodybą puola tvarkyti aplinkos. Mums atvykus, dūzgino žoliapjovę, padėjo mamai ravėti gėlynus. Užaugusi tarp gyvūnų jauna moteris tarsi užsigrūdino, tapo ryžtinga ir valinga. Iš kebliausios situacijos randanti išeitį. Kartą šaudymo varžybose, kurias stebėjo žurnalistai, įvyko nelaimė: dėl atatrankos po šūvio šoktelėjęs atgal šautuvas nuskelė dalį danties. O po renginio laukė vakarėlis su žurnalistais. Ką daryti? Beregint rasta išeitis: Lauros bičiuliai danties dalelę priklijavo “Moment” klijais ir tą vakarą tokia konstrukcija puikiai atlaikė.

Užpuolė nuosavas vilkas

Vaikystėje, kai šeima gyveno nuosavame name Varėnoje, Laurą užpuolė jų nuosavas vilkas. Mergaitei tebuvo treji metukai, kai vienas iš kieme laksčiusių keturkojų griebė už užpakalio ir ėmė murkdyti baloje. Už tvoros ėjęs praeivis riksmais bandė nubaidyti vilką, tačiau nesisekė. Iš namų atskubėjęs tėtis mergaitę išgelbėjo. “Nežinau, kodėl jis puolė, – augintinio poelgio negalėjo paaiškinti gamtininkas. – Gal vaikas nutarė pažaisti lyg su šunimi, patampė už ausies? Gerai, kad dukra buvo aprengta kailinukais, avėjo trejas kelnes. Tai nelabai tesužalojo”. Čia įsiterpė Laura: “O randas iki šiol išliko. Gerai dar, kad vilkas stvėrė ne už galvos. Jei būtų norėjęs nužudyti, taip ir būtų įvykę, tačiau jis tik “pagąsdino”. L. Jurgelevičiūtė – geros širdies ir nors Vilniuje gyvūnų neužsiveisi, tačiau baltą kurčią ir niekam nereikalingą katiną vis dėlto išgelbėjo. Dabar šis gražuolis nesitraukia nuo šeimininkės ir net į sodybą keliauja su ja drauge.

Daiva Norkienė, publikuota žurnale “Moters savaitgalis”.