Evoliucijos vieškelyje. Ištikimybės pamoka

“Nušauti šuns negalėčiau, žmogų – lengvai”, – taip kadaise mėgdavęs kartoti vienas Panevėžio “tulpinių”. Apie tai šių eilučių autorei yra pasakoję nusikalstamo pasaulio buvusio autoriteto artimieji. Kodėl kai kurie asmenys gyvūnus myli labiau nei žmones, palikime aiškintis psichiatrams ir psichologams…  Parašyti šią istoriją įkvėpė ne vienas matytas ar išgirstas įvykis.

Vieną vasarą Vilniaus Panerių gyventojus sujaudino netikėtas įvykis: viduryje judraus plento, per miškus vedančio į Panerių memorialą, atsirado šuo. Tarsi grybas po lietaus „išdygo“ asfalto vidury ir nė nemanė trauktis. Dieną ir naktį, lyjant lietui ir kepinant saulei, gauruotas rudas, tolydžio vis liesėjantis ir vis labiau besišiaušiantis kupstelis su iš po vešlių pusiau šnauceriškų antakių blyksinčiomis juodomis akimis gulėjo toje pačioje vietoje.

Prieš pat šią vietą kelias daro gana staigų posūkį. Abipus augantys medžiai užstoja neįprastą reginį nuo iš miesto pusės atskubančių vairuotojų akių. Gyvąją kliūtį vairuotojai pamatydavo tik tuomet, kai iki jos būdavo likę kelios dešimtys metrų. Netrukus asfaltą išvagojo juodos, staiga stabdomų automobilių padangų paliktos žymės. Panerių gyventojai, į memorialą skubantys užsienio turistai ar metalą gabenančių sunkvežimių vairuotojai saugojo mažą gauruotą sulijusį ir apdulkėjusį kupstelį. Kupstelį, kuriame plakė labai didelė mylinti širdis. O kiekviena mylinti širdis skleidžia stiprią, plika akimi nematomą energiją, kurios impulsai paslaptingu būdu suvirpina jautriausias kitų, dar nesurambėjusių, širdžių stygas.

Bėgo dienos, savaitės, o  gyvasis kupstelis  tebegulėjo viduryje kelio. Artėjant didžiuliam sunkvežimiui, tik abejingai pakeldavo galvą ir vėl nuleisdavo ant dulkėto asfalto. Mes nežinome, ką keturkojai supranta apie „seseris“ mirtį ir amžinybę, tačiau buvo matyti: jos keturkojo nebaugino. Stipresnis už mirties baimę buvo ilgesys. Šuo iš savo vietos pakildavo tik tada, kai šalikelėje sustodavo lengvasis automobilis: priėjęs ilgesingai nužvelgdavo vis sustojančius jo pažiūrėti nepažįstamuosius ir grįždavo į savo vietą. Buvo aišku: privažiavo ne tie, kurių jis taip ilgai ir kantriai laukė.

Netrukus tą vietą pažymėjo ne tik padangų vėžės, bet ir šalikelėje vis didėjantys vaišių kalnai. Iš pradžių atsirado sklidini indeliai vandens, paskui – ir duonos, košės, sriubos. Nelaimėlis godžiai ėsdavo, tačiau nieko neprisileido. Jei kas nors mėgindavo jį pačiupti, pasislėpdavo miške, o „pavojui“ praėjus, grįždavo ant kelio.

XXX

Lietuvos pamiškių gyventojai pripratę prie visko: Homo Sapiens dažnai atsikrato pabodusių augintinių išmesdami juos netoli miškingų gyvenviečių ar sąvartynų. Būna ir dar blogiau: Kauno Lapių sąvartyne apsistoję benamiai šių eilučių autorei ne kartą pasakojo, kad iš šiukšliavežių kėbulų su įvairiomis atliekomis kartais iššoka ir stebuklingu būdu gyvi išlikę šuniukai. (Benamiai tokius atklydėlius priima tarsi likimo brolius ir pasidalina skurdžiomis pašiūrėmis bei paskutiniu kąsniu).

Keturkojų pamestinukų elgesį galima prognozuoti: paprastai jie ima sukiotis arčiau namų, parduotuvių, mokyklų arba konteinerių, ilgesingais žvilgsniais lydi praeivius, o stabtelėjusį pakalbinti ir pavaišinti „hipnotizuoja“ maldaujančiu, ištikimybės kupinu žvilgsniu. Jie tarsi sako: „Būk mano draugas ir viešpats, ir tau niekada neteks dėl to gailėtis“.

Praėjusios vasaros „įžymybė“ buvo kitoks. Ji nutarė laukti. Mirties arba to vienintelio, nepakartojamo, dievinamo. To, kuris jį – nebereikalingą – atvežė ir išmetė tiesiog ant plento. O juk laukti visada reikia ten, kur tave „pamiršo“. Kitaip šeimininkas sugrįš ir neras. Iš kur pasišiaušusiam kupsteliui žinoti, kad tokie niekada negrįžta? Jiems nespaudžia širdies iš ilgesio, jie nesapnuoja juodų pamesto draugo akių, o blogiausia – jų nekamuoja sąžinė. Atsikratę nereikalingo šuns žmonės įsigudrina save tapatinti su humanistais ir netgi savimi didžiuotis: „Juk aš jo nenužudžiau!“  Rudasis kupstelis nesuvokė ir negalėjo suvokti Didžiojo Pasaulio sąrangos (juk jo pasaulėlis iki tol apsiribojo dviem sąvokomis – mylėti ir būti ištikimu)…

XXX

Prieš kelerius metus vienas garsiausių Lietuvos nusikaltėlių, suimtas už keliolikos žmonių nužudymą, spaudai prasitarė: „Nušauti šuns negalėčiau. Žmogų – lengvai!” O Lukiškėse dienas leidžiančio Klaipėdos nusikaltėlių lyderio Sigito Gaidjurgio artimieji šių eilučių autorei anksčiau pasakojo, kad Sigitas nuo jaunystės gelbėdavo ir priglausdavo išmestus šuniukus ir kačiukus, gydė sužeistus žvėrelius. Panašiai kalbėjo ir vieno „tulpinių“ lyderio artimieji.

Ar jie melavo? Nemanau! Gyvūnai neturi tokių savybių kaip dvilypumas, klastingumas, žiaurumas. Nusikaltėliai intuityviai jaučia savo pačių menkumą ir dvasinį skurdą ir pasijunta vieniši. Švelnus, ištikimas, neišduodantis ir neveidmainiaujantis draugas – tai visa, ką jie turėjo geriausio. Ir jie tai suprato.

XXX

Tūkstančius metų šuo buvo greta žmogaus

Didžiajame EVOLIUCIJA vadinamame vieškelyje jie tūkstančius metų ėjo greta –  žmogus ir šuo. Šuo išmoko gelbėti skęstančius ar užverstus sniego lavinų, ginti šeimininką ir slaugyti ligonius, vedžioti akluosius, ieškoti narkotikų ir sulaikyti nusikaltėlius. Tik vieno dalyko žmogaus pakeleivio nereikėjo mokyti: mylėti ir būti ištikimu. Žmogus skraido į kosmosą ir operuoja širdis, tyrinėja dangų ir vandenynų gelmes. O štai ištikimai ir nesavanaudiškai mylėti jam dar teks mokytis… Ilgai… Ir kažin kiek šimtmečių turės prabėgti, kol išmoksime neišbarstyti gyvenimo šalikelėse nei draugų, nei tų, kurie mus ištikimai myli?..

P.S. Straipsnyje aprašytos istorijos tikros. Panerių pamestinuko likimas nežinomas. Kai šių eilučių autorė sužinojo šią istoriją ir nuvyko gyvūno gelbėti, jo jau nebebuvo.

Autorė Daiva, www.specagent.eu; straipsnis prieš kelerius metus spausdintas žurnale “Didysis šuo”

ISTORIJA PO ISTORIJOS.  Neseniai pavyko sužinoti, kad pamestinuką priglaudė Panerių gyventojai.