Apie ką verta pamąstyti prieš įsigyjant gyvūną

Vienos užsienio gyvūnų globos draugijos šūkis yra: „Šuo įsigyjamas visam gyvenimui, ne vien Kalėdų šventei“. Dauguma žmonių, prieš įsigydami šunį ar katę, nesusimąsto, kad gyvūnas šalia gyvens ateinančius dešimt ar daugiau metų, juo reikės rūpintis, skirti jam dėmesio, jį maitinti ir prižiūrėti. Neįvertiname ir to, kad įsigytu gyvūnu įsipareigojame rūpintis visą gyvenimą, o tai reikalaus nemažai išlaidų – kasmetinė vakcinacija, profilaktikos priemonės, maitinimas, prireikus – ir gydymas. Jam reikės skirti nemažą dalį savo laiko. Gyvūnų utilizavimo skaičiai Lietuvoje –gąsinantys. Iškilusias problemas žmonės nėra linkę spręsti civilizuotai – sterilizuoti gyvūną ar atsivedus kalei pulką mažylių paieškoti jiems šeimininkų. Gyvūnai užmigdomi arba tiesiog išmetami į gatvę.

Aurelija Staskevičienė, internetinio žurnalo www.bone.lt/suo/ redaktorė:

Man atrodo, kad mūsų žmonės dar nedaug pažengę nuo grandinės ir būdos. Meilė gyvūnams per daug supoetinama. Lietuviai yra labai praktiški žmonės: katė reikalinga pelėms gaudyti, šuo, pririštas grandine prie būdos – sargauti, paršelis – suvalgyti. Turi pasikeisti požiūris į gyvūną, ir jis pamažu keičiasi į gerąją pusę.  Gyvūnas – tai gyvybė, teikianti džiaugsmą, tai visavertis šeimos narys. Užaugusi mūsų jaunoji  karta jau turi savo požiūrį. Visos gyvūnų globos organizacijos Lietuvoje yra susipriešinusios tarpusavy kaip kokios politinės partijos. Visos jos galėtų susivienyti gražiems darbams, gauti Europos sąjungos lėšų ir įsteigti  pirmuosius didelius globos namus gyvūnams. Egzistuoja pavieniai globos namai, tačiau iš tikrųjų tai tėra karantinavimo stotys, remiamos savivaldybių. Jų pagrindinė veikla – užmigdyti gyvūną, o ne ieškoti naujų šeimininkų.  Lėšas daug naudingiau būtų skirti benamių šuniukų ir kačiukų sterilizavimui. Neplanuotų gyvūnėlių neturėtų būti. Užsienio šalyse,  kuomet tu nori pasiimti gyvūną iš globos namų, jis jau būna sterilizuotas. Per mažai rūpinamės sterilizavimu savo augintinių, gyvenančiais namuose. Dažniausiai tai labiau linkusios  daryti moterys. Vyrai paprastai sako, kad prieš gamtą eiti nevalia. Kita problema – šunis registruoja ir čipuoja dažniausiai tie žmonės, kuriems reikia kirsti Lietuvos sieną. Visi kiti šunukių ir kačiukų šeimininkai tuo nesuintersuoti. Žmones vis dar sunku įtikinti, kad čipas labai naudingas, kai gyvūnas pasimeta, nes informacija būna įvesta į bendrą duomenų bazę. Be to, žmonėms nepatinka, kad užregistravus šunį, rekia mokėti kad ir nedidelį, bet mokestį. Tikiuosi, daromės sąmoningesni. Dažnam jau nbegėda išsitraukti maišelį ir surinkti savo šuns „dovanėles“. Gyvūnų dienos proga pranciškonai augintinius net šventino. Blogai, kad mokyklose per biologijos pamokas moksleiviams nedėstoma gyvūnų globa, praktinės elgesio su jais taisyklės. Tuomet būtų mažiau išmestų į gatvę gyvūnų ir mažiau apkandžiotų vaikų. Dėl benamių kačių ir šunų šėrimo: Varšuvoje vienais metais buvo griežtai uždrausta tai daryti, buvo užkalamos visos landos. Kitais metais potvarkis buvo atšauktas, nes miestą okupavo pelės ir žiurkės, kurios platina ligas. Ir pas mus visi tie namai, prie kurių senutės šeria kates, žymiai geriau apsaugoti nuo graužikų. Ar pastebėjote, kad benamiai katės ir šunys, kuriuos šeria žmonės, yra visai neagresyvūs ir nebijo žmonių? Tai geras ženklas.  Spalio septintą dieną priimtas nutarimas, kuriuo remiantis nebereikia kaimynų sutikimo, norint laikyti gyvūną.

Jakovas Šengaut, Jakovo veterinarijos centro vadovas:

Vilniaus mieste egzistuoja gyvūnų laikymo taisyklės, įpareigojančios kiekvieną sostinės gyventoją, turintį šunį ar katę, būtinai jį užregistruoti. Registruojant visi gyvūnai yra čipuojami, t. y. įsegamas tam tikras mikročipas su informacija, kuri įvedama į vieningą duomenų bazę. Tokiu būdu, pasimetus gyvūnėliui, labai paprasta surasti jo šeimininką. Kiekvienoje veterinarijos gydykloje galima patikrinti, ar yra mikročipas. Utilizuotų gyvūnėlių skaičius Lietuvoje žiaurus. Juos utilizuoja vienintelė tokias paslaugas teikianti įmonė Rietave. Bet noriu patikslinti, kad į tą žiaurų skaičių įeina ir gyvūnai užmigdyti dėl gilios senatvės ir neišgydomų ligų. Praėjusį mėnesį mūsų klinikoje buvo užmigdyta  devyniolika šunų ir aštuoniolika kačių. Sveikų gyvūnų mes nemigdome. Manau Lietuvoje egzistuoja dvi problemos. Visų pirma, tai, kad žmonės, pasiimdami gyvūną, turi jausti didžiulę atsakomybę. Antra, kad nebūtų neplanuoto gimstamumo, gyvūnus būtina sterilizuoti. Katės sterilizacija sostinėje kainuoja apie šimtą šešiasdešimt litų. Kalės sterilizicija – apie du-tris šimtus, priklausomai nuo šuns dydžio. Gyvūnų globos tarnyboms mūsų klinika taiko iki penkiasdešimties procentų nuolaidą. Gyvūnų globos namai Vilniuje, L.Giros gatvėje, gaudo benamius šunis, jei reikia, užmigdo, ieško šeimininkų. Atliekamas didelis darbas, tačiau su katėmis situacija yra nevaldoma: jų yra kiekviename kieme, jos sparčiai dauginasi, o šeimininkus rasti labai sudėtinga. Praeitą savaitę priglaudžiau baltą katę, kuri gyvena klinikoje. Mano darbo praktika rodo, kad dabar  žmonės dažniau pasirūpina savo augintinių sterilizacija, juolab, kad savivaldybės kompensuoja šios procedūros kainą: pateikus pažymą, žmonės atleidžiami nuo privalomo mokesčio už gyvūnus tai sumai. Lietuvoje dar labai trūksta žmonių sąmoningumo. Neprižiūrėti šunys, dažnai nepaskiepyti nuo pasiutligės, apkandžioja žmones. Įsivaizduokite, kai šuniui diagnozuojama pasiutligė, skiepijama dvidešimt-trisdešimt žmonių, turėjusių kontaktą su gyvūnu. Valstybei tai kainuoja du-tris tūkstančius litų.  O paskiepyti šunį nuo pasiutligės kainuoja tik penkis litus. Paklauskite, ar tokie žmonės, padarę nuostolį žmonėms ir valstybei, yra baudžiami? Manau, visada yra du būdai spręsti problemoms: šviesti žmones geruoju arba taikyti griežtesnes sankcijas.

Saulius Balandis, aktorius:

Jau devynerius metus turime anglų seterį vardu Belta. Ši kalytė yra daugiau, negu pilnateisis mūsų šeimos narys. Visuomet turime taikstytis prie jos, nes Belta dažniausiai nenori taikstytis prie mūsų. Jai skiriame labai daug laiko. Pagal Beltą  planuojame net šeimos gyvenimą, kaip bebūtų keista. Ypač tai liečia atostogas, laisvus vakarus. Be to, į poilsio namus nepriima žmonių su šunimis. Net automobilį perku, atsižvelgdamas į šuns buvimą. Žmonės dažnai nusprendžia įsigyti šunį pagal klasikinį modelį: vaikai labai užsinori šuniuko, prisižada jį vedžioti ir prižiūrėti, bet po to noras ima blėsti ir viską tenka daryti tėvams. Žmonės įsigydami šunį nepagalvoja, kad užsikrauna naštą kokiems dvylikai metų. Pavasarį taip apsirgo mūsų kalytė, kad vos išgijo. Kasdien vežiojome į kliniką, kasdien buvo leidžiami vaistai. Šeimoje tuomet buvo didelis liūdesys, nes Belta – tai džiaugsmas. Kasdien ji mūsų laukia, pasitinka, meiliai aplaižo. Tariausi su veterinaru dėl gimstamumo reguliavimo. Tiesiog „tomis“ savaitėmis jos nepaleidžiame  lakstyti be pavadėlio. Taip ir saugome. Benamių kačių yra galybė, jų yra ir mūsų kieme. Matau, kad gyvūnėliai kenčia, dažnai serga, nors močiutės pensininkės jas šeria. Kačių daugėja, vaizdas nekoks.

Žurnalistė Živilė Semaškienė, sutrumpinta straipsnio versija spausdinta žurnale „Moters savaitgalis“.