Aktorius Rimantas Giedraitis: “Meilė šunims įsiveržė viesulu”

Rimantas ir jo augintiniai vokiečių dogai svečiuojasi Šešuolėlių dvare

„Ar tiesa, kad savo šunis švelniai vadinate vaikais“, – paklausiau aktoriaus Rimanto Giedraičio. “Tikra tiesa, – nė nemirktelėjęs atsakė aktorius. – Man labai patiko dogai ir nežinau, iš kur ta meilė jiems“. Rimantas įsitikinęs, kad gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. Meilė šunims – vokiečių dogams – į jo gyvenimą įsiveržė viesulu.

Aktorius. Buvęs ilgametis Kultūros ministerijos darbuotojas. Senųjų Lietuvos kunigaikčių Giedraičių palikuonis, konstitucinės monarchijos Lietuvoje atkūrimo šalininkas, kasmet sulaukiantis sveikinimų iš garsiausių Europos monarchų šeimų. Tai ne visi Rimanto Giedraičio talentai ir įdomybės. Prieš kelerius metus gyvenimą mieste išmainęs į kaimą, įsigijo grynakraujų vokiečių dogų ir – kai netriūsia prie kultūros projektų – gyvena tylų atsiskyrėlio gyvenimą.

Žinoma, jei tyla pavadinsime kasrytinį povų pasveikinimą po langais, savų avių mekenimą ir prie sodybos stūksančio miško ošimą.

Pakalbinti aktorių ketinau seniai. Kai paskambinau dėl susitikimo ir informavau, kad kalbėsimės apie gyvenimą, aukštą kilmę, Rimantas pajuokavo: “O karūną ar atsivežti?” Ir pridūrė turįs tik “zuikio ausis” – aksesuarą, likusį po vieno spektaklių. Tačiau iš Šalčininkų į Vilnių atskubėjo vienplaukis. Džinsuotas. O aukštą kilmę galėjo išduoti nebent ant automobilio besipuikuojantis Giedraičių giminės herbas bei rojalistų klubo ženkliukas švarko atlape. Tiesą sakant, apie savo protėvius aktorius nežinojo ilgai. Tėvai mokytojai, bijodami netekti pareigų, tylėjo. Tad žinias apie giminės ištakas Rimantas pradėjo rinkti savarankiškai, kai dar tebesimokė vidurinėje mokykloje. Tačiau grįžkime 40 metų į praeitį, į tas dienas, kai Utenoje pasaulį išvydo gabumais menui ir meile gamtai pasižymėsiąs mažas berniukas.

Gimė per Kalėdas

Rimantas gimė mokytojų šeimoje, turi dešimčia metų jaunesnį brolį Vytautą. Mama Toma Giedraitienė – Lileikienė dabar socialinių mokslų daktarė, dirba Kauno švietimo skyriuje, apdovanota Gedimino ordinu. Tėtis Juozas Rimantas Giedraitis dirbo darbų mokytoju, apdvanotas Vytauto Didžiojo medaliu, o dabar pensininkas. “Jei ne tėvų budrumas, manęs galėjo nebūti, – prisiminė pasakojimus apie nelaimėmis ir ypatinga motinos meile paženklintą savo gimimą. – Kadangi pasaulyje atsiradau per Kalėdas, medikai buvo išgėrę ir rūpintis gimdyvėmis neturėjo laiko. Sako, kad man trūko deguonies ir kažin, kuo viskas būtų baigęsi, jei tėvai nebūtų sukėlę triukšmo. Gal dėl gimdymo metu patirtos traumos vėliau labai dažnai verkdavau. Net naktimis. Pasigailėję negalinčios pailsėti mamos medikai išrašė man kažkokių raminančiųjų, tačiau mama nedavė nė vienos tabletės – pasiaukojančiai nešiojo ir supo ant rankų, kol išaugau savo ašaras… O kartą vėlai vakare sutemus mama išskubėjo parnešti man pieno. Kad greičiau būtų, trumpino kelią lėkdama tiesiai per užšalusį ežerą ir įlūžo. Laimei, pro šalį ėję žmonės pamatė ir išgelbėjo. Jei ne tie geri žmonės, tikriausiai būčiau našlaitis, o aš užaugau labai mylimas ir lepinamas – buvau tikras “mamos špokas”. R. Giedraitis nesigėdija prisipažinti buvęs moksliukas ir tikras “mamos vaikelis”. Mama dirbo toje pat mokykloje matematikos mokytoja, ir sūnui buvo gėda nešti namo prastus pažymius. Tik vėliau nepakluso mamos norui ir, užuot tapęs pedagogu, virto aktoriumi.

Vaidinti – gyvenimo tikslas

“Prisimenu, padaviau dokumentus į pedagoginį, tačiau stojau ir į aktorinį. Kai tik sužinojau įstojęs į Lietuvos muzikos akademijos dramos aktoriaus specialybę, mokytojo mokslų atsisakiau. Kursą vedė Irena Bučienė, Vitalijus Mazūras, Eglė Gabrėnaitė… Vėliau baigiau ir pedagoginį universitetą. Tačiau aktoriaus darbas man atrodė kažkoks stebuklas”, – susižavėjimo teatro gyvenimu neslėpė pašnekovas. Dabar jis Mykolo Romerio universiteto teatro studijos vadovas, Šalčininkų kultūros centro kultūros projektų vadovas, laisvai samdomas “Domino” teatro aktorius. Savo geriausiu mokytoju laiko Adolfą Večerskį.

Vienas paskutinių vaidmenų – spektaklyje “Meilė pagal grafiką”, kur Rimantas vaidino policininką. Buvo šuo Ava spektaklyje “Daktaras Aiskauda”, “Juodojoje našlėje” vaidino kunigą; režisierės R. Jurkonienės muzikiniame spektaklyje “Baronienė”  vaidino markizą; baronienės vaidmenį atliko Raimonda Tallat-Kelpšaitė… Visų vaidmenų neišvardinsi. O ir nereikia, nes, anot klasikos, didžiausias teatras – gyvenimas, o jame vyksta dramos be repeticijų.

 

Ieškojo “protėvių dvasios”

“Mamos mama buvo tremtinė, kaimo felčerė, puiki šokėja, jaunystėje organizuodavusi spektaklius. Iš vaikystės pamenu, kaip ji rodė ant rankų užgijusias žaizdas, kur kadaise iki kaulo išplyšo mėsa, rankoms naktį prišalus prie narų. Todėl tėvai, bijodami nemalonumų, o ir mokytojo profesijos įpareigoti, apie kilmę kalbėti vengė. Tik prisimenu, kad močiutė iš tėvo pusės papasakodavo girdėjusi, kad yra kilmingos giminės palikuonė, ir kad mūsų giminaitis buvo kunigaikštiškos kilmės vyskupas Merkelis Giedraitis. Mūsų giminėje buvę daug dvasininkų ir garsių kariškių. Mes, vaikai, tuo susidomėję, ėmėme rinkti giminių ir pažįstamų prisiminimus, pastabas. Mano mama ir tėvas giminės, antrosios kartos pusbroliai. Tik suaugęs ėmiau lankytis archyvuose, bendrauti su istorikais ir sužinojau, kad protėvių kunigaikščių tėvonija buvo Molėtų rajone eantys Giedraičiai. Manoma, kad ten ir aplinkinėse žemėse buvo Giedraičių kunigaikštystė, o XVII amžiuje Giedraičius aplankę istorikai užrašė ežero saloje aptikę buvusios pilies griuvėsius… Anksčiau gatrsios giminės teikdavo Rusų caro valdžiai tvirtinti herbus. Giedraičių miestelio bažnyčioje išlikę herbai su hipokentauro ženklu ir su rože. Hipokentauro herbą ir mano bajorišką kilmę iš kunigaikščių Giedraičių patvirtino ir Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga.

Rimantas įsitikinęs, kad gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. Meilė šunims – vokiečių dogams – į jo gyvenimą įsiveržė viesulu.

Mūsų giminėje buvo ir lenkų karalienė Sofija Alšėniškė. Mano tikrąjame ir scenos gyvenime daug sutapimų. Kartą Vytauto Rumšo vyresniojo režisuotame spektaklyje “Milžino paunksmėje”, kuris buvo rodomas Kauno pilyje, vaidinau Sofijos meilužį. O vaidindamas vaikams skirtuose spektakliuose ne kartą kūriau šuns vaidmenį… Tik vėliau sužinojau iš archyvinių dokumentų, kad mano protėviai kunigaikščiai augino kilmingus šunis”.

Miestiečio nuotykiai kaime

“Vieną dieną apsisprendžiau – vykstu iš miesto į kaimą. Gal darbe patirtas stresas kaltas, gal tai, kad ėmė varginti aukštas kraujospūdis, o iš judrios gatvės sklindantis automobilių triukšmas pabodo. Juk gyvenau pačiame centre – Kalvarijų gatvėje. Dešimt metų dirbau Kultūros ministerijoje, buvau Lietuvos kultūros ir meno tarybos sekretorius. Posėdžių daug, visiems paruošti medžiagą – juk buvo sprendžiami svarbūs kultūros klausimai. Kiek jėgų atidaviau! O kai per daug stengiesi ir dar per daug žinai, tai sveikatos neprideda. Tik scena suteikdavo palaimą. Tiesa, ir vaidinant pakildavo kraujospūdis, būdavo, sėdžiu ant kėdės, balsas silpnėja, manęs klausdavo, kas man – o man negera. Ir tik galvoju, kaip ištverti iki galo”.

Tad kartą Rimantas išsinuomojo seną šimtametę trobą Šalčininkų rajono Buikų kaime ir išsikraustė. Pirmos nakties nepamirš ilgai. Troba gale kaimo, beveik vienkiemis, kiemas žolėmis užžėlęs, viskas apleista, kieme didelis akmeninis rūsys. “Jau ir dieną baisokai viskas atrodė, o ką jau kalbėti apie naktį. O ir vietiniai, išvydę nepažįstamą, nešvelniai žiūrėjo. Jei kas pultų, šauksmo tikriausiai niekas neišgirstų… Nutariau eiti miegoti, bet šalia lovos dėl viso pikto pasidėjau užtaisytą pistoletą ir peilį. Netoliese tekėjo upė – vanduo tik tekšt, tekšt. Tai naktinis paukštis suklyks. Kuo toliau, tuo darėsi baisiau. Prie triukšmo įpratusiai miestiečio ausiai tokie garsai atrodė grėsmingi. O čia dar namo gyventojos pelės nubudo ir ėmė krebždėti… Kur tu ten sumerksi akis. Šokau iš lovos, ir bėgte iki automobilio, vis žvalgydamasis atgal, ar kas nors nepuola – į Vilnių nakvoti”, – prisiminęs pirmąją naktį kaime juokėsi R. Giedraitis. Tačiau kitą dieną vėl traukė į kaimą. Atsivežė radiją, televizorių – pasidarė drąsiau, o galiausiai išvis priprato. Dabar jau stovi nuosavas namas ir ūkis gerokai pagausėjo: rytais prie lango susisrenka ir klyksmu žadina laisvai auginami povai. Yra ir keletas avių. Sako, jos puikiai atlieka vejapjovės vaidmenį ir prižiūri sodybą. Tačiau buvusiam miestiečiui teko išmokti šienauti – juk reikia žiemai paruošti parašo.

Pono Rimanto “vaikai”

Ar tiesa, kad savo šunis švelniai vadinate vaikais, paklausiau.  “Tikra tiesa, – nė nemirktelėjęs atsakė aktorius. – Man labai patiko dogai ir nežinau, iš kur ta meilė jiems. Kol gyvenau bute, daug važinėjau ir negalėjau įsigyti šuns, šios veislės šunį padovanojau jaunesniajam broliui. Paskui įtikinau jį važinėti į parodas. Prisipažinsiu, vykdavau į Kauną ne tiek brolio lankyti, kie tam, kad pabūčiau su jo šuniu”, – jumoro jausmo pašnekovui netrūksta.

Netrukus abu Giedraičiai sumanė atsivežti dar keletą keturkojų. “Juk jau turėjau sąlygas. Vienas esu, be šeimos, be vaikų. Gal todėl taip susiklostė, kad mano giminėje daug dvasininkų? – lyg klausia, ir čia pat atsako ponas Rimantas, neneigiantis, kad meilių jo gyvenime būta. – Gal ir keistai nuskambės, bet šunys man atstoja šeimą. Jiems atleidžiu daugelį išdaigų”. Iš žinomo Prancūzijos veislyno broliai atsigabeno tris šunis po 1,5 tūkst. eurų kiekvieną. “Išvykome kaip į ypatingą žygį – pakeliui nusprendę aplankyti kuo daugiau valstybių, susidarė gal dešimt tūkstančių kilometrų.

Vytautas Giedraitis ir jo augintinė Zefyra

Dabar auginu tris vokiečių dogus ir planuoju atsivežti dar vieną, o brolio namuose taip pat trys dogai, – neslėpė “ūkio gausos” menininkas, o dogų gyvenimas tikriausiai prilygsta šuniškam rojui. – Mano lovoje kartais sugeba atsirasti visi trys. Jei  kuri (kalė  – red.) rujodavo, “vaikinus” tekdavo uždaryti antrajame namo aukšte. Kartą grįžau namo – stovi abu džentelmenai duryse tokią skylę išgraužę, kad tik peršokti reiktų ir užkariautų damos ranką ir širdį. Laimė, tąkart nespėjo, o duris turėjau skubiai stiprinti. Vėliau damą rasdavau antrajame aukšte prie uždarų durų gailiai dūsaujančią.

Kartą po spektaklio premjeros grįžau vėlai, o namie manęs laukė staigmena. Keturkojai nutarė pasveikinti: nuo palangės surinko gėlių vazonėlius, sunešė į mano lovą… Prisimenu, žemes purčiau ir valiau ilgai, o to, kas liko iš gležnų gėlių, sodinti nebebuvo prasmės. Sugraužtų batų porų nesuskaičiuosiu – gal keturios dešimtys. Būna, apsiauni vieną batą, kiši koją į kitą, o jo visas priekis nuėstas, net pirštai kyšo. Vienodų šlepečių ir šiandien namie tikriausiai nerasčiau: sunaikina po vieną iš poros, tad tenka avėti tikrai neįprastą derinį. Užtat dabar namie tvarka: išmokau viską padėti taip, kad šeimynykščiai nepasiektų ir negalėtų sugraužti. Net jei rytą pamirši pasikloti lovą, grįžęs patalynę rasi ant grindų, o iš jos bus susuktas guolis. Tad tenka keisti ir plauti. Kartą auginau vištas, šunys lakstė po kiemą. Kažkodėl stojo įtartina tyla. Ieškau šunų, žiūriu – Kleopatra guli mano lovoje aukštyn kojomis apvertusi gaidį ir svarsto, ką su juo daryti. Paukštis žiūri į ją, ji į paukštį. O kiti sustoję greta kraipo galvas. Inteligentai – nudaigoti paukščio išsiauklėjimas neleidžia, tačiau pažaisti – kodėl gi ne? Gaidys išgyveno…  Kai sergu, jie taip stengiasi nuimti stresą, savaip gydyti, neleidžia aptingti. Šilta ar šalta, lyja ar saulė šviečia, turi pasirūpinti, pavedžioti”.

Labdaringa veikla?

Šalčininkų šventėje tarp svečių pastebėtas ir A. Večerskis su žmona bei šeimos numylėtu šuneliu.

Prieš porą savaičių R. Giedraitis ir Šalčininkų savivaldybė suorganizavo nemokamą šventę su šunų paradu ir paroda, kurioje galėjo dalyvauti grynakraujai ir negrynakraujai keturkojai. “Norėjau ne tik žmonėms suteikti džiaugsmo, bet ir sumažinti keturkojų mylėtojų ir kitos visuomenės dalies susipriešinimą. Vieni turi suprasti, kad privalo savo keturkojį auginti tvarkingai, auklėti, kad netrukdytų kaimynams, nepaleisti lakstyti gatvėmis. Parodoje buvo nemokamai skiepijami ir identifikuojami mikroschemomis šunys… Kiti gi galėjo pajusti, kad bendravimas su gyvūnais suteikia daug džiaugsmo ir net gydo. Globos namų “Penkta koja” savanoriai, atsivežę “pamestinukų”, net penkiems iš jų surado šeimininkus. Be to, pasienio Vilniaus rinktinės pasieniečiai parodė, kaip dirba tarnybiniai šunys, buvo rodoma dresūros programa, pasirodė kinkomi šunys, gyvūnų terapeutai pademonstravo, ką gali specialiai išmokytas šuo. Gražiausiam parodos šuniui taurę įteikė miesto meras”, – prisiminė R. Giedraitis, kuriam ši geradariška veikla anaiptol ne vienintelė.

 

 

 

Gražiausio parodos šuns šeimininkui taurę įteikė Šalčininkų miesto meras, beje, renginyje dalyvavęs ir su savo keturkoju

Šalčininkuose ir Jašiūnuose vaikams ir bendruomenei visą vasarą buvo rodomas nemokamas kinas po atviru dangumi, kur specialiai pastatytas ekranas. Du skurdžių šeimų vaikus iš kaimo, kuriame gyvena, Rimantas savo lėšomis (nupirko bilietus) išleido į stovyklą – vaikai pirmąkart gyvenime pamatė jūrą.

Rojalistų klubą įkūręs Rimantas teigia, kad Lietuvoje galima būtų atkurti monarchiją. Iš kur gautume karalių? Negi importuotume iš Vokietijos,  kaip prieš šimtmetį panašios iniciatyvos autoriai? Rimantas pusiau juokais, pusiau rimtai atsako, kad karaliene galėtų tapti ir Dalia Grybauskaitė. “Būtų Dalia pirmoji”, – nusišypsojo aktorius, kurį kasmet pasiekia garsiausių Eurpos monarchų sveikinimai švenčių proga.

Daiva Norkienė, trumpesnis straipsnio variantas spausdintas žurnale “Moters savaitgalis” , straipsnyje panaudotos autorės bei R. Giedraičio asmeninio archyvo nuotraukos

Žurnalo „Moters savaitgalis“ namai internete:

http://moters-savaitgalis.veidas.lt/